Prancūzijos vyskupų konferencija, susirinkusi Lione užbaigti nacionalinio popiežiaus Pranciškaus Sinodinio kelio etapo, nusiuntė Vatikanui vieną dokumentą su gautomis kritiškomis nuomonėmis ir antrą – su savo pastabų interpretacija.
Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai vyskupai atsisakė pirminio plano paskelbti vieną tekstą su neeilinės plenarinės sesijos metu suredaguotomis pastabomis.
Visas sinodinis darbas Prancūzijoje priklausė nuo nacionalinės komandos, kurią sudarė vyskupas Alexandre’as Joly (Aleksandras Žoli) ir vietos lygmeniu paskirti diskusijų grupių vadovai, ir maždaug 150 000 katalikų, kurie išreiškė savo nuomonę.
Prancūzijos vyskupų konferencija nusprendė siųsti į Romą nacionalinę sinodinių konsultacijų, vykusių visoje šalyje nuo spalio mėnesio, sintezę, nekeisdama kai kurių revoliucingiausių jos aspektų.
Prancūzijos vyskupai užbaigė Sinodinį kelią išsiųsdami Romai peticiją, kurioje reikalaujama leisti moterims tapti diakonėmis, o kunigams vesti – tarp pateiktų nuomonių buvo tokių, kuriose kritikuojama Bažnyčia kaip pernelyg klerikalinė, raginama suteikti didesnį vaidmenį moterims, siūloma celibatą padaryti neprivalomą ir skundžiamasi autoritariškais kunigais.
„Atrodo, kad šis rinkinys ne visai gerai atspindi tai, kas buvo išgirsta iš sinodo procese dalyvavusių vyskupijų, judėjimų, asociacijų ir ordinų”, – sakė konferencijos vadovas arkivyskupas Éricas de Moulinsas-Beaufortas.
Dėl pirmojo teksto vietos laikraščių antraštės skelbė, kad vyskupai netikėtai suorganizavo „didelį sprogimą” Bažnyčiai. Tačiau Trua vyskupas Alexandre’as Joly pabrėžė, kad pirmasis dokumentas buvo „žinia, gauta kaip tokia” platesniame procese.
Šventoji Dvasia, sakė vyskupas A. Joly, „dažnai sukuria netvarką. Ji destabilizuoja, kad paskui vėl atkurtų sudėtingą savo harmoniją”.
Antrajame dokumente vyskupai sakė, kad jie turėtų „geriau išreikšti žmogiškąją Bažnyčios pusę”, „imtis moterų kančių ir lūkesčių” ir „įsiklausyti į išreikštą susirūpinimą dėl kunigų ir jų tarnystės sąlygų”. Jie taip pat turėjo „geriau įvardyti, kodėl liturgija tebėra pasikartojančių ir prieštaringų įtampų vieta”.
Jie pridūrė, kad tarp neaptartų klausimų buvo ir Bažnyčios misionieriška veikla ar svarbūs socialiniai klausimai, tokie kaip aplinkosauga, visuotinis solidarumas ir „įvairūs siūlomi antropologiniai modeliai”.
Taip pat buvo „ignoruojami arba nuvertinami” tam tikri „krikščioniškieji dvasiniai turtai”, tokie kaip Eucharistija, sakramentai ir kunigų celibatas.
Atrodo, kad prie Sinodinio kelio diskusijos prisidėjo nedaug jaunimo. „Trūko 20-45 metų kartos”, – spaudos konferencijoje sakė vyskupas A. Joly. – Išsakyti žodžiai nebuvo visų tendencijų, visų kartų, tačiau tai buvo daugelio žmonių mintys.”
