Prancūzijoje Katalikų Bažnyčia džiaugiasi augančiu musulmonų atsivertimų į krikščionybę skaičiumi, o Paryžiaus arkivyskupija įsteigė specialią tarnybą, kuri padės atsivertėliams.
Daugelyje Europos šalių didėja susirūpinimas dėl islamo plitimo, kuris grasina tapti pagrindine religija istoriškai katalikiškose šalyse, įskaitant Prancūziją. Ir tuo pat metu sunku ignoruoti tokį svarbų paralelinį reiškinį kaip musulmonų atsivertimų į krikščionybę sprogimas.
Vienas iš pavyzdžių – Marie-Anne ir Nicolas, atsivertėliai iš islamo, kurie šiemet buvo pakrikštyti per Velykas. Kaip ir daugelio buvusių musulmonų, jų kelionė į Kristaus tikėjimą buvo sudėtinga ir pamokanti.
Marie-Anne (jos krikšto vardas neatskleidžiamas) 2015 m. lydėjo savo mirštantį vyrą iš Alžyro į Belgijos ligoninę. Ten ją taip sukrėtė katalikės slaugytojos žmogiškumas ir užuojauta, kad ji „norėjo daugiau sužinoti apie Jėzų“, kaip prisipažįsta interviu National Catholic Register.
Metams bėgant šis Kristaus alkis augo, tapo nenumaldomas ir sukėlė įtarimą jos giminaičiams Alžyre. Ji buvo našlė, šeimos „pažadėta“ musulmonui sužadėtiniui su sąlyga, kad bus į „perauklėta“ tikrai musulmoniškai.
Tačiau vieną dieną ji visko atsisakė, – savo prestižinių pareigų ir materialinės gerovės ir su dviem vaikais pabėgo į Prancūziją, kur praėjo katechumenatą – krikščioniškąjį įvęsdinimą, pasirengimą krikštui.
Atsivertė po maldos bazilikoje
Būtent šis ypatingas krikščionybės požiūris į labdarą ir atlaidžią meilę artimui paveikė ir Nicolas, prancūzą, kuris 2008 m., būdamas 26 metų, Indonezijoje priėmė islamą, tačiau Kristaus valia grįžo į tėvynę.
Jo atsivertimas prasidėjo 2017 m. ir baigėsi jaudinančia dvasine patirtimi Paryžiaus Švč. Jėzaus Širdies bazilikoje, kur jis meldėsi prie šventosios Teresės iš Lizjė paveikslo. Įtikėjęs į Kristų, jis išsiskyrė su žmona musulmone ir paliko ją su dviem vaikais Indonezijoje.
Tai priverstinis ir toli gražu ne pavienis veiksmas Indonezijoje, kur daugelis į krikščionybę atsivertusių musulmonų savo noru turi rinktis tarp šeimos ir tikėjimo bei yra priversti išvykti, nes islame apostazė laikoma nusikaltimu ir baudžiama mirtimi.
„Pastebėjau, kad pilietinis karas Sirijoje ir Islamo valstybės iškilimas sukėlė apostazijos nuo islamo bangą, dažniausiai pasitraukiant į krikščionybę“, – pasakoja jis leidiniui National Catholic Register.
Tokią išvadą patvirtina misionieriaus David Garrisono (Deivido Garisono), 2014 m. išleidusio knygą „Vėjas islamo namuose” skaičiavimai. Jis teigia, kad per pastaruosius du dešimtmečius visame pasaulyje į krikščionybę jau atsivertė 2-7 mln. musulmonų. Šį reiškinį jis vadina „didžiausiu musulmonų atsivertimu į Kristų istorijoje“.
Pastoracinė tarnyba buvusiems musulmonams
Vietinės bažnyčios Europoje jau turėjo tinkamai pasirūpinti tik į katalikybę grįžtančiais jaunais žmonėmis per tradicionalistines ir charizmatines bendruomenes. Bažnyčioms dabar taip pat tenka ypatingai rūpintis daugybe atsivertusių musulmonų.
Paryžiaus arkivyskupija 2020 m. net įsteigė specialią pastoracinę tarnybą „Ananijas“, kurios tikslas – nukreipti atsivertėlius iš islamo į parapijas, atitinkančias jų dvasinius poreikius, ir padėti kunigams bei pasauliečiams juos kuo geriau priimti, surengiant specialius mokymus.
Tėvas Ramzis Saadehas, „Ananijos“ tarnybos Paryžiuje vadovas, apskaičiavo, kad per šias Velykas Prancūzijos sostinės arkivyskupijoje 10-20 proc. pakrikštytųjų į Bažnyčią atėjo iš islamo.
islame apostazė laikoma nusikaltimu ir baudžiama mirtimi.
„Neturime oficialių duomenų, todėl negalime pateikti tikslaus įvertinimo, tačiau parapijų pranešimai mus įtikina, kad atsivertimų skaičius auga geometrine progresija“, – sakė tėvas Saadė. – Šiais ir kitais metais Paryžiaus arkivyskupijoje ruošiamasi pakrikštyti apie 50 naujų krikščionių, išaugintų per mūsų tarnybą. Žinau daugybę kitų iš islamo perėjusių žmonių, kurie, be manęs, atėjo į Bažnyčią.“
Šis iš islamo atėjusių naujų krikščionių krikštų šuolis yra dalis tendencijos, kai Prancūzijoje smarkiai auga 18-25 metų jaunuolių krikšto atvejų skaičius. Šis skaičius 2024 m. jau viršijo 30 procentų, palyginti su 28 procentais 2023 m.
Rizikuoja savo gyvybe
Neišvengiami netikėto atsivertimo rūpesčiai – Marie-Anne ir Nicolas susidūrė su iššūkiu integruotis į naujas katalikų bendruomenes. Šiame procese labai padėjo “Ananijos” tinklas, kuris naujiesiems atsivertėliams tarnauja kaip parama ir net rengia jiems kassavaitines trečiadienio Mišias, po kurių vyksta katekizmo pamokos ir užsimezga draugystė tarp buvusių musulmonų.
„Naujoje parapijoje dėl savo dvasinės kilmės iš pradžių jutau svetimumo šaltuką, – prisipažįsta Nicolas. – Nors pagal kilmę esu prancūzas, man prireikė daug laiko, kad pasijausčiau visateisiu bendruomenės nariu. Man labai padėjo “Ananijos” tinklas, per kurį susiradau draugų ir užmezgiau tvirtus gyvenimiškus bei dvasinius ryšius.”
“Ananijos” tarnyba gimė iš tėvo Saadeh kreipimosi į tuometinį Paryžiaus arkivyskupą Michelį Aupetit, kuris įsiklausė į jo argumentus apie būtinybę parengti parapijas priimti atsivertėlius iš islamo ir palaimino šį sumanymą.
Pats tėvas Saadehas, kilęs iš Libano, 2018 m. buvo įšventintas maronitų Katalikų Bažnyčios, kuri yra bendrystėje su Roma, kunigu ir į projektą įneša savo neįkainojamą praktinę patirtį. Jis ne tik dirba priimdamas atsivertėlius ir nukreipdamas juos į priimančias parapijas, bet ir tinklo interneto svetainėje parapijoms siūlo „vademekumus“ („vadovus“), kaip priimti užsieniečius ir palydėti juos į iniciaciją, taip pat rengia mokomuosius vaizdo įrašus.
„Daugelis atsivertusių musulmonų ateina pas Kristų rizikuodami savo gyvybe“, – primena kunigas. – Kai kurie jų pabėgo iš savo šalių, kur juos atstūmė ir prakeikė giminės. Jiems gresia realus pavojus. Tarpreliginis dialogas, kurį pastaraisiais dešimtmečiais skatina bažnytinė valdžia, yra labai naudingas kultūrų ir tautų tarpusavio supratimui, tačiau kartais sukelia konfliktų, kai Vakarų krikščionys islamo aplinkoje skelbia savo tikėjimą, kaip tai turėtų daryti pagal Dievą. Taip pat ir daugelis naujų islamiškos kilmės krikščionių parapijose, kur jie vis dar laikomi iš dalies musulmonais, neretai sulaukia nepasitikėjimo ir susvetimėjimo.“
„Štai kodėl šiandien Bažnyčios hierarchams – ypač Europoje, kur nuolat didėja imigracija iš musulmoniškų šalių, – aktualiausia yra visais įmanomais būdais priimti ir meile sušildyti naujuosius atsivertėlius“, – pabrėžia tėvas Saadehas.
“Turime nenuilstamai priminti, kad Bažnyčia krikštija kiekvieną, kuris ateina pas Kristų, ir gina sąžinės laisvę, ypač prieš musulmonų hierarchus ir bendruomenes. Bažnyčios, švietimo ir šeimos lygmeniu reikia dėti visas pastangas, kad atsivertusieji, priėmę Kristų ir Juo sekę, būtų apsaugoti nuo buvusių bendratikių spaudimo, bausmių ir keršto.“
„Vakarų kultūroje priimtas konsensualus dialogas yra svetimas Rytų arabų kultūrai, kurioje dialogas grindžiamas konfrontacija ir kova dėl valdžios konstruktyvių mainų pagrindu“, – primena kunigas. – Štai kodėl mes, krikščionys, neturėtume gėdytis ir abejoti savimi, antraip būsime nušluoti ekspansionistinio islamo, kuris veržiasi į Vakarus.
Dėl visų žmonių bendruomenių ir situacijų trūkumų bei netobulumų turime visur pasitikėti Viešpačiu, nes Jis niekada nepraleidžia progos įsikišti ir paliesti širdis, visada mus apšviečia ir veda“.
Nicolas ir Marie-Anne likimai
Tai liudija Nicolas ir Marie-Anne likimai. Nicolas tapo stebuklo liudininku: jo krikšto išvakarėse , po maldos į šventąją Teresę iš Lizjė, Viešpats, jo tėvui, visą gyvenimą buvusiam ateistui, netikėtai ir nepaaiškinamai išgydė vėžį. Dėl to sukrėstas tėvas palaimino savo sūnų krikštui ir palaikė jį kelyje į tikėjimą. Be to, vaikai net surado jam katalikų bažnyčią Indonezijoje, tikėdamiesi, kad jis galės ją aplankyti ir dalyvauti pamaldose.
Marie-Anne vaikai Prancūzijoje ir toliau laikosi savo musulmoniškos tikybos, drįsta lydėti savo, baltais rūbais apsirengusią motiną į krikštyklą ir net lanko katekizmo pamokas, kad geriau suprastų jos naująjį dvasingumą ir aplinką.
„Visada jaučiausi kalta, kad atplėšiau vaikus nuo šeimos, – prisipažįsta Marie-Anne. – Jiems buvo labai sunku, bet neseniai mano keturiolikmetis sūnus man pasakė, kad Alžyre, mirus jo tėvui, visiems tapau svetima.
Jis rado labai išmintingų žodžių, kai paklausė manęs apie šeimos, ypač naujos dvasinės šeimos, svarbą. Jis pripažįsta, kad čia mums dovanojama didžiulė meilė ir rūpestis, ir supranta, kad tai seniai peržengė kraujo ryšių ribas.
Žinau, kad Viešpaties malonė po truputį veikia jų širdyse, ir šis suvokimas man teikia didelę paguodą ir viltį, nes per krikštą įžengiau į naują gyvenimą.“
