Šeštadienio, vasario 1 d., pavakare popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Kristaus Paaukojimo – Grabnyčių – šventės pirmiesiems mišparams.
Kartu su popiežiumi meldėsi Romos miesto moterų ir vyrų vienuolių bendruomenių nariai, nes nuo 1997 m. per Grabnyčias minima ir Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena.
Homilijoje Pranciškus kalbėjo apie vienuolių duodamus neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus, pagal kuriuos gyvendami jie nori būti šviesos nešėjais mūsų laikų žmonėms.
Visų pirma vienuoliai neturto liudijimu neša Kristaus šviesą į pasaulį. Gyvenime laikydamasis neturto įžado pašvęstasis asmuo liudija meilės pirmumą ir jos grožį, atmeta savanaudiškumą, godumą ir visa kita, kas gali tą grožį suteršti, stengiasi savo gyvenimo blaivumu, dosnumu, solidarumu ir dalijimusi tą grožį išaukštinti.
Antrasis vienuolio pašaukimo bruožas – nešti į pasaulį skaistumo šviesą. Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę, ir jis ją priima nepadalinta širdimi.
Atsisakydamas santuokinės meilės pašvęstasis asmuo rodo, kad nėra nieko svarbesnio už Dievo meilę
Dabartiniame pasaulyje yra labai daug paviršutiniškai išgyvenamų jausmų, egocentrizmo ir hedonizmo, nesubrendimo ir moralinio neatsakingumo, dėl to, pasak popiežiaus, tikra palaima, tikras vaistas sielai, kai sutinkame moterų ir vyrų vienuolių, kurie duoda brandžių ir džiaugsmingų tarpusavio santykių liudijimą. Jie yra dieviškosios meilės atspindys.
Pranciškus pažymi, kad būtent dėl to labai svarbu, kad vienuoliai gautų gerą formaciją, kad ugdymo procese, ne tik pradinėje, bet ir nuolatinėje formacijoje būtų iškeliamas skaistumo kaip dovanojamos meilės grožis.
Trečiasis aspektas – klusnumo pavyzdžio šviesa. Pašvęstųjų asmenų klusnumas yra priešnuodis individualizmui. Jis skatina tokį tarpasmeninių santykių modelį, kuris pasižymi įsiklausymu, kuriame po ištarto ir išgirsto žodžio seka konkretus veikimas, jei reikia, atsisakant savo pomėgių, planų ir pageidavimų. Iš tiesų tik taip galime tikrai patirti dovanos džiaugsmą, įveikti vienatvę ir atrasti savo egzistencijos prasmę didžiajame Dievo plane.
Baigdamas mišparų homiliją popiežius ragino vienuoles ir vienuolius nuolat atsinaujinti, grįžti prie savo ištakų.
Atsinaujinimas įvyksta ne tik per susitikimus ir posėdžius prie apskritojo stalo, bet visų pirma adoracijoje priešais Švenčiausiąjį, maldoje kartojant šios dienos liturgijoje skambančius žodžius: „Štai aš ateinu, o Dieve, vykdyti tavo valios“.
