„Keturias dienas klausėmės ir kalbėjomės, remdamiesi Bažnyčiose, iš kurių esame kilę, „Žemyninio etapo darbo dokumento“ sukeltais atgarsiais. Būdami Europos žemyno asamblėjos dalyviai, suprantame, kad sinodinis metodas suteikė gilią dvasinę patirtį“, – rašoma asamblėjos deklaracijoje, pasibaigus susitikimui Prahoje, kuriame vieni dalyvavo tiesioginiu, o kiti nuotoliniu būdu.
„Dėkojame mus vedusiai Dvasiai už gautą dovaną ir norime ja pasidalyti“, – priduriama deklaracijoje. Pasak jos autorių, susitikime Prahoje buvo pagilintos sinodinio kelio metu Europos bažnytinėse bendruomenėse sukauptos įžvalgos, įtampos ir klausimai.
Dar kartą teko išgyventi skausmą dėl žaizdų, kurios paženklino neseną Bažnyčios praeitį, ypač dėl bažnytinę tarnystę ar pareigas vykdžiusių žmonių padarytų išnaudojimų. Ne kartą paminėtas žiaurus ir agresyvus karas, bjaurojantis Ukrainą, ką tik Turkiją ir Siriją nusiaubusio žemės drebėjimo aukos.
„Mūsų darbas buvo turiningas ir įdomus, nors ne be problemų ir sunkumų. Jis leido mums pažvelgti į Bažnyčią Europoje, į ją sudarančių dviejų didžiųjų lotyniškosios ir rytų tradicijų lobius“, – tęsiama sinodinį kelią Europoje apibendrinančiose pastabose.
Tad, rašo deklaracijos autoriai, su išaugusiu sąmoningumu jie gali patvirtinti, kad mūsų Bažnyčia yra graži, joje esanti įvairovė yra mūsų visų turtas, kad myli ją labiau nei anksčiau, nepaisant jos padarytų žaizdų, už kurias reikia prašyti atleidimo, kad būtų įmanoma pasukti susitaikymo, atminties gydimo ir sužeistųjų priėmimo keliu.
„Esame įsitikinę, kad tokie jausmai pripildo ir visų žmonių, kurie nuo 2021 metų rugsėjo mėnesio dalyvauja Sinodo (2021–2024) kelionėje, širdis.“
Pasak Europos sinodinio kelio asamblėjos dalyvių, jie patyrė, kad įmanoma susitikti, išklausyti ir kalbėtis, nepaisant skirtumų, įmanoma peržengti daugybę sienų ir kliūčių, pastatytų mūsų pačių istorijos. „Turime mylėti įvairovę mūsų Bažnyčioje ir remti vieni kitus abipuse pagarba, stiprinami tikėjimo Viešpačiu ir Jo Dvasios galia.“
Todėl yra verta eiti toliau pagal sinodinį stilių, kuris, labiau nei metodologija, yra bažnytinis gyvenimo būdas, bendruomeninės įžvalgos ir laiko ženklų atpažinimas. Siektina, kad ši žemyninė asamblėja netaptų vienkartine patirtimi, bet reguliariu susitikimu, grįstu visuotiniu sinodinio metodo pritaikymu visose struktūrose, visuose lygiuose. Tai leis brandžiau ir intensyviau nagrinėti tas sritis, kur reikia mūsų pastangų.
Turime mylėti įvairovę mūsų Bažnyčioje ir remti vieni kitus abipuse pagarba, stiprinami tikėjimo Viešpačiu.
Sinodinis stilius taip pat leidžia spręsti įtampas iš misijų perspektyvos, be baimės paralyžiaus, priešingai, semiantis iš jų energijos ir jėgų tęsti kelią. Europos sinodinio kelio etapo asamblėjos dalyviai išskyrė dvi įtampas – viena, tai vienybės skirtingume siekis ir vienodumo pagundos atmetimas.
Antra, tai pasirengimas, kaip besąlygiškos Tėvo meilės savo vaikams liudytojams, būti svetingiems ir tuo pat metu drąsiai skelbti visą Evangelijos tiesą. „Meilė ir tiesa susitiks“ ( žr. Ps 85, 11), žada Dievas.
Tai įmanoma, kaip rodo žemyninės asamblėjos patirtis ir jos dalyvių bažnytinių bendruomenių istorija, ekumeninio ir tarpreliginio dialogo patirtis. Bet visų prima dėl Dievo malonės veikimo: Bažnyčios sinodiškumas konkrečiai įgyvendina visų jos narių orumo lygybę, pagrįstą krikštu, mus suvienija kaip Dievo vaikus ir Kristaus kūno narius, bendrai atsakingus už evangelizavimo misiją, Viešpaties patikėtą jo Bažnyčiai, pažymima deklaracijoje, taip pat pateikusioje kelias prioritetines temas tolimesniems sinodinio kelio Bažnyčioje etapams.
