Bažnyčios liturgiją V gavėnios sekmadienį skelbė Lozoriaus, mirusio ir palaidoto Jėzaus draugo, prikėlimo iš numirusių Evangeliją (žr. Jn 11). Jėzus atėjo prie kapo olos, sukalbėjo maldą ir galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“. Ir jis išėjo iš kapo.
Popiežius Leonas sekmadienio vidudienį Viešpaties Angelo maldos proga pažymėjo, kad Jėzus ir mus šaukia, kad Šventosios Dvasios jėga išsivaduotume iš įpročių, sąlygojimų ir mąstysenos, įkalinančių mus savanaudiškumo, materializmo, smurto ir paviršutiniškumo kapuose.
„Jėzus šaukia mums „Išeik!“, ragindamas išeiti iš šių gūdžių erdvių, kad, atnaujinti jo malonės, eitume meilės šviesoje kaip naujos moterys ir nauji vyrai, gebantys viltis ir mylėti pagal Jėzaus nesibaigiančios meilės pavyzdį, be išskaičiavimų, be ribų.“
jėzus šaukia mums „Išeik!“
Popiežius patikino, kad visi jaučiame mumyse esantį amžinybės poreikį, tačiau jo negali patenkinti praeinantys dalykai. Laikinieji dalykai negali patenkinti mūsų vidinio troškimo, nes esame sukurti Dievui ir nerasime ramybės tol, kol mūsų širdys nesiilsės jame.
Pasak popiežiaus, pasakojimas apie Lozoriaus prikėlimą gavėnios kelionėje yra ženklas, kad Kristus nugalėjo mirtį ir padovanojo amžinąjį gyvenimą, kurį mes gauname per Krikštą. Jėzus šiandien ir mums sako tai, ką pasakė Lozoriaus seseriai Martai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Būtent Prisikėlusiame Kristuje, kuris nugalėjo mirtį ir gyvena mumyse per Krikšto malonę, jo kančios įvykiai – įžengimas į Jeruzalę, Paskutinė vakarienė, teismas, nukryžiavimas ir palaidojimas – išsipildė dėl mūsų išgelbėjimo ir gyvenimo pilnatvės.
Švč. Mergelė Marija tepadeda mums likusias gavėnios dienas išgyventi su tokiu pat kaip jos tikėjimu, pasitikėjimu ir ištikimybe, kad ir mums kiekvieną dieną atsinaujintų šviesus susitikimas su jos Prisikėlusiu Sūnumi, linkėjo popiežius Leonas XIV.
