„Mirties slėpinys visada kėlė gilių klausimų. Ji atrodo kaip natūraliausias ir tuo pačiu nenatūraliausias įvykis, kuris tik gali būti. Ji natūrali, nes kiekviena gyva būtybė žemėje miršta. Ji yra nenatūrali, nes gyvenimo ir amžinybės sau bei savo artimiesiems troškimas verčia mus mirtį matyti kaip pasmerkimą, anti-prasmę“, – pradėdamas gruodžio 10-osios katechezę sakė popiežius Leonas XIV.
Tradicinėje trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas tęsė katechezių ciklą „Jėzus Kristus – mūsų viltis“, kuriame svarsto, kaip prisikėlęs Viešpats padeda priimti įvairius iššūkius bei į juos atsiliepti. Šioje katechezėje Leonas kalbėjo apie tai, kaip Prisikėlusysis atsako į mūsų klausimus apie mirtį. Bendrosios audiencijos pradžioje buvo perskaitytos eilutės iš Evangelijos pagal Luką:
Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui. (Lk 23, 52–54)
Daug senovės tautų, pasak popiežiaus, susikūrė apeigas ir papročius, susijusius su mirusiųjų pagerbimu, kad palydėtų ir prisimintų tuos, kurie iškeliavo link didžiojo slėpinio. Šiandien pastebima kitokia tendencija. Mirtis atrodo tarsi tabu, įvykis, nuo kurio reikia laikyti atstu. Kažkas, apie ką reikia kalbėti tyliai, kad mūsų jautrumas ir ramybė nebūtų sutrikdyti. Neretai vengiama lankytis kapinėse, kur, laukdami prisikėlimo, ilsisi gyvenusieji prieš mus.
Kas yra mirtis? Ar ji tikrai yra paskutinis žodis mūsų gyvenime? Tik žmogus sau kelia šį klausimą, nes tik jis žino, kad turės mirti. Tačiau toks sąmoningumas jo neišgelbėja nuo mirties, priešingai, palyginus su kitomis gyvomis būtybėmis, tam tikra prasme dar labiau ją apsunkina. Gyvūnai, žinoma, kenčia ir jaučia, kad mirtis artėja, bet jie nežino, kad mirtis yra jų likimo dalis. Jie neklausia savęs apie gyvenimo prasmę, tikslą, baigtį.
Galima būtų manyti, kad esame paradoksalios, nelaimingos būtybės ne tik todėl, kad mirštame, bet ir todėl, kad esame tikri, jog tai įvyks, nors nežinome, kaip ir kada. Suvokiame tai ir tuo pat metu negalime nieko pakeisti. Turbūt tai lemia dažnai pasitaikantį minties apie mirtį išstūmimą, egzistencinį bėgimą nuo mirties klausimo.
Šiandien pastebima kitokia tendencija. Mirtis atrodo tarsi tabu, įvykis, nuo kurio reikia laikyti atstu. Kažkas, apie ką reikia kalbėti tyliai, kad mūsų jautrumas ir ramybė nebūtų sutrikdyti.
Šv. Alfonsas Marija Liguoris savo garsiajame veikale „Pasirengimas mirčiai“ apmąsto mirties pedagoginę vertę, pabrėždamas, kad ji yra didelė gyvenimo mokytoja. Žinojimas, kad ji egzistuoja, ir, svarbiausia, mąstymas apie ją moko mus rinktis, ką iš tiesų turime daryti. Malda, kad suprastume, kas naudinga siekiant dangaus karalystės, ir paviršutiniškų dalykų, kurie mus sieja su laikinais dalykais, atsisakymas yra autentiško gyvenimo, suvokiant, kad kelionė žemėje mus rengia amžinybei, paslaptis.
Daug šiuolaikinių antropologinių vizijų žada greitai pasieksimą nemirtingumą, vysto teorijas apie žemiškojo gyvenimo pratęsimą technologijų pagalba. Tai yra transhumanizmo scenarijus, kuris skinasi kelią mūsų laikų iššūkių kontekste. Ar mirtį tikrai galima nugalėti mokslu? Ar mokslas gali mums garantuoti, kad gyvenimas, kuriame nemirštama, taip pat bus laimingas gyvenimas?
Kristaus prisikėlimo įvykis mums atskleidžia, kad mirtis neprieštarauja gyvenimui, bet yra tarsi perėjimas į amžinąjį gyvenimą, jo sudėtinė dalis. Jėzaus Velykos leidžia mums, šiuo vis dar kančių ir išmėginimu kupinu laikotarpiu, iš anksto paragauti po mirties laukiančios pilnatvės.
Atrodo, kad evangelistas Lukas apčiuopė šią šviesos tamsoje nuojautą, nes rašo, kad „Visa tai dėjosi Prisirengimo dieną, jau beprasidedant šabui“, kai jau, skaitant pažodžiui, aušo šabo diena. Ši šviesa, kuri pranašauja Velykų rytą, jau brėkšta tamsiame dangaus skliaute, kuris vis dar atrodo uždaras ir tylus. Šeštadienio aušra pirmą ir vienintelį kartą pranašauja „dienos po šeštadienio“ aušrą: naująją Prisikėlimo šviesą. Tik šis įvykis gali iki galo apšviesti mirties slėpinį. Tik šioje šviesoje tampa tikra tai, ko trokšta ir tikisi mūsų širdis: kad mirtis yra ne pabaiga, bet perėjimas į visišką šviesą, į laimingą amžinybę.
Prisikėlusysis pirmiau už mus patyrė didįjį mirties išmėginimą ir, padedamas dieviškosios Meilės jėgos, išėjo iš jo kaip nugalėtojas. Taip jis parengė mums amžinojo poilsio vietą, namus, kuriuose esame laukiami. Jis dovanojo mums gyvenimo pilnatvę, kurioje nebėra šešėlių ir prieštaravimų.
Jo, mirusio ir prisikėlusio iš meilės dėka, kartu su šv. Pranciškumi, galime vadinti mirtį „seserimi“. Jos laukimas su tikra prisikėlimo viltimi saugo mus nuo baimės išnykti amžinai ir parengia mus gyvenimo be pabaigos džiaugsmui.
