Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie šv. Juozapą kaip Jėzaus tėvą.
Evangelistai Matas ir Lukas Juozapą pristato kaip Jėzaus įtėvį, o ne kaip biologinį tėvą. Evangelijos pagal Matą pradžioje pateiktoje Jėzaus genealogijoje, vardijant visus protėvius ir jų sūnus, yra naudojamas terminas „gimė“. Tačiau kalbėdamas apie Juozapą, evangelistas nesako, kad Juozapui gimė Jėzus, o sako, kad Juozapas buvo vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju (plg. Mt 1,16).
Evangelijos pagal Luką trečiajame skyriuje irgi randame patikslinimą, kad Jėzus buvo laikomas Juozapo sūnumi (plg. Lk 3, 23).
Norint suprasti Juozapo tėvystę, reikia atsiminti, kad senovėje Rytuose buvo labai paplitęs įvaikinimas, labiau nei šiandien, sakė popiežius. Jis taip pat paminėjo senovės Izraelyje galiojusius kitus su tėvystės pripažinimu susijusius papročius. Pagal vadinamąją levirato teisę, jei vyras mirė, mirusiojo brolis privalėjo vesti našlę, o su ja susilaukęs vaikų, juos oficialiai laikyti mirusiojo brolio vaikais.
Norint suprasti Juozapo tėvystę, reikia atsiminti, kad senovėje Rytuose buvo labai paplitęs įvaikinimas, labiau nei šiandien.
Kitas svarbus paprotys buvo susijęs su vardo suteikimu. Senovėje vardas reiškė asmens tapatybę. Abramui Dievas suteikė Abraomo vardą, tai yra, paskyrė jį „daugelio tėvu“ (Pr 17, 5). Tas pat pasakytina ir apie Jokūbą, kuriam buvo suteiktas Izraelio vardas. Juozapui, kuris pagal teisę buvo Jėzaus tėvas, priklausė pareiga suteikti gimusiam kūdikiui Jėzaus vardą, kuris reiškia „Viešpats gelbsti“, kaip jam paaiškino angelas: „Jam duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21).
Juozapui skirta ypatinga tėvystės misija mus skatina pamąstyti apie tėvystės ir motinystės pašaukimą mūsų laikais, sakė popiežius. Tėvystė – tai daugiau, negu pradėti ir pagimdyti vaiką. „Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Kiekvieną kartą, kai kas nors imasi atsakomybės už kito gyvenimą, tam tikra prasme jo atžvilgiu įgyvendina tėvystę“, – citavo popiežius neseniai paskelbtą savo apaštališkąjį laišką „Patris corde“.
Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi.
Popiežius paminėjo įvaikinimą, kuris yra labai kilnus tėvystės pašaukimo vykdymo būdas. Juozapas mums rodo, kad per įvaikinimą užsimezgantis tėvystės ryšys nėra antraeilis. „Toks pasirinkimas yra viena iš aukščiausių meilės, tėvystės ir motinystės formų. Kiek daug vaikų pasaulyje laukia, kad jais kas nors pasirūpintų. Kiek daug sutuoktinių nori būti tėvais ir motinomis, bet dėl biologinių priežasčių negali. Yra ir šeimų, kurios, nors jau turi vaikų, nori pasidalyti savo šeimos meile su tais, kurie liko be jos.
Nebijokime rinktis įvaikinimo kelio, nebijokime rizikos priimti vaikus“, – sakė Pranciškus ir prašė, kad už visuomenės gyvenimą atsakingos institucijos visada bus pasirengusios padėti šioje srityje, kad išsipildytų daugybės vaikų, kuriems reikia šeimos, ir daugybės sutuoktinių, norinčių dovanoti meilę, svajonės.
Nebijokime rinktis įvaikinimo kelio, nebijokime rizikos priimti vaikus.
„Tegul šventasis Juozapas globoja našlaičius ir jiems padeda; tegul jis užtaria poras, norinčias susilaukti vaikų“, – linkėjo popiežius ir katechezę užbaigė malda:
„Šventasis Juozapai, kuris tėviška meile mylėjai Jėzų, būk artimas vaikams, kurie neturi šeimos ir kurie trokšta turėti tėvą ir motiną; remk sutuoktinius, kurie negali susilaukti vaikų, padėk jiems per šią kančią atrasti kitus tėvystės pašaukimo vykdymo kelius. Niekam tenestinga namų šilumos ir mylinčių žmonių. Savanaudiškume užsidariusios širdys teatsiveria meilei.“
