Sekmadienio vidudienį prieš „Viešpaties angelo” maldą popiežius kalbėjo apie Mišių Evangelijoje nuskambėjusius Jėzaus raginimus pakelti galvas ir būti budriems, nebūti apsunkusiems ir aptingusiems.
Pirmojo advento sekmadienio Evangelija mums kalba apie kosminius sukrėtimus, žmonijos nerimą ir baimę.
Šiame kontekste Jėzus kreipiasi į mokinius vilties žodžiais: „Pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28). Jam rūpi, kad mokinių širdys nebūtų sunkios (plg. 34 eil.) ir kad jie budriai lauktų Žmogaus Sūnaus atėjimo.
Pranciškus aiškino, kad iš tiesų daug Jėzaus amžininkų, matydami to meto tragiškus įvykius – persekiojimus, konfliktus, stichines nelaimes – buvo apimti nerimo ir manė, kad artėja pasaulio pabaiga. Jų širdis slėgė baimė.
Tačiau Jėzus nori išlaisvinti juos iš klaidingų įsitikinimų ir moko, kaip išlikti budriems savo širdyse, kaip žiūrėti į tuos nerimą keliančius įvykius neišleidžiant iš akių Dievo plano. Todėl Jėzus ir siūlo kelti akis į dangų, nes tik taip galima iki galo suprasti ir žemiškus dalykus.
Pasak Pranciškaus, labai svarbus ir Jėzaus patarimas saugotis, kad neapsunktų mūsų širdys. Iš tiesų gali atsitikti taip, kad nerimas, baimės ir nuogąstavimai dėl mūsų asmeninio gyvenimo ar dėl to, kas šiandien vyksta pasaulyje, gali mus prislėgti ir nublokšti į neviltį.
Jei rūpesčiai slegia mūsų širdis ir verčia mus užsidaryti savyje, Jėzus, priešingai, kviečia pakelti galvas, pasitikėti jo meile. Jei surasime jam vietos mūsų širdyse, mes vėl atgausime viltį.
Popiežius prašė paklausti savęs: ar mano širdį slegia baimė, rūpesčiai, nerimas dėl ateities? Ar atsimenu Dievą žvelgdamas į kasdienius įvykius ir istoriją? O gal leidžiu, kad mane užvaldytų nusiminimas?
Tegul šią dieną prasidedantis adventas būna brangi proga pakelti žvilgsnį į tą, kuris suteikia šviesos mūsų širdims ir palaiko mus kelyje, linkėjo Pranciškus ir paragino malda kreiptis į Mergelę Mariją, kuri ir per sunkius išmėginimus visada buvo pasirengusi priimti Dievo planą.
