Tikras krikščionis yra tas, kuri priima Jėzų į savo gyvenimą ir leidžia, kad Jėzus perkeistų jo širdį, sakė popiežius Pranciškus, tęsdamas bendrųjų audiencijų katechezę apie visiems skirtą apaštališkąjį pašaukimą. Šį trečiadienį Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie uolųjį Jėzus skelbėją apaštalą šv. Paulių.
Tęsdami katechezę apie apaštališkąjį uolumą šiandien pradedame kalbėti apie kai kuriuos asmenis, kurie gyveno skirtingais laikais ir skirtingais būdais liudijo, ką reiškia degti aistra dėl Evangelijos. Pirmasis toks liudytojas, žinoma, yra apaštalas Paulius, sakė Pranciškus.
Sauliaus iš Tarso – apaštalo Pauliaus – istorija iš tiesų yra simboliška. Iš jo paties Laiško galatams pirmojo skyriaus ir iš Apaštalų darbų žinome, kad jo uolumas dėl Evangelijos atsiranda po atsivertimo ir kad šis naujas uolumas užima ankstesnio uolumo dėl judaizmo vietą.
Saulius ir prieš atsivertimą prie Damasko buvo uolus žmogus, aistringai darė tai, kuo tikėjo. Tačiau Kristus jo uolumą pakreipia nauja linkme: nuo uolumo dėl Įstatymo į uolumą dėl Evangelijos. Iš pradžių jis uoliai stengėsi sunaikinti Bažnyčią, o vėliau lygiai taip pat uoliai ėmė ją statyti. Kas gi atsitiko? Kas pasikeitė šio žmogaus viduje?
Popiežius priminė, ką apie tai sako šv. Tomas Akvinietis. Pati aistra moraliniu požiūriu nėra nei gera, nei bloga. Dorybingas aistros naudojimas daro ją gerą, o nuodėmė – blogą. Pauliaus atveju tai, kas jį pakeitė, nebuvo vien idėja ar tikėjimo tiesa, bet susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu.
Susitikimas su Jėzumi prie Damasko vartų pakeitė visą Sauliaus-Pauliaus esybę. Jo žmogiškumas, jo aistra dėl Dievo ir jo šlovės buvo ne panaikinta, bet perkeista, „pavergta“ Šventosios Dvasios. Pasak Pranciškaus, lygiai taip pat įvyksta ir Eucharistijoje: duona ir vynas neišnyksta, bet tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Pauliaus uolumas išliko, bet tapo uolumu dėl Kristaus.
Popiežius pabrėžė, kad uolumo dėl Evangelijos, aistringo troškimo ją skelbti ir liudyti neįmanoma išmokti. Apaštališkasis uolumas yra atsivertimo rezultatas. Atsiversti reiškia išgyventi tą pačią nuopuolio ir prisikėlimo patirtį, kurią išgyveno Saulius-Paulius.
Uolumo dėl Evangelijos, aistringo troškimo ją skelbti ir liudyti neįmanoma išmokti.
Apmąstydami krikščionių persekiotojo Sauliaus tapimą Kristaus apaštalu Pauliumi pastebime tam tikrą paradoksą: kol jis manė esąs teisus prieš Dievą, tol jis jautėsi turįs teisę persekioti, suiminėti ir net žudyti, tačiau kai jį nutvieskė Prisikėlusiojo Viešpaties šviesa, jis suprato, kad iki tol jis buvo piktžodžiautojas ir smurtautojas“ (plg. 1 Tim 1, 13). Tik tai supratęs jis pradėjo gebėti mylėti.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, Pauliaus pavyzdys mums rodo, kad tikras krikščionis yra tas, kuris priima Jėzų į savo vidų ir leidžia jam perkeisti savo širdį. Turime savęs klausti: ką man reiškia Jėzus? Ar įsileidžiu jį į savo širdį, o gal tik leidžiu jam mane lydėti per atstumą, bet į savo vidų jo nepriimu?
Ar leidžiu Jėzui, kad jis mane perkeistų? O gal man Jėzus tėra idėja, teologija… Jei žmogus tenkinasi tik Jėzaus idėja, jis tampa krikščionybės ideologu, tačiau to negana, kad jis būtų išgelbėtas. Mūsų Išganytojas yra Jėzus, o ne Jėzaus idėja.
Baigdamas katechezę popiežius ragino melsti malonės sutikti Jėzų, kad jis iš vidaus pakeistų mūsų gyvenimą ir padėtų mums tarnauti kitiems.
