Sausio 18 d. bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus tęsė ciklą apie pašaukimą ir misiją evangelizuoti, arba, popiežiaus žodžiais, aistrą evangelizuoti, kuri gaivina Bažnyčią ir kiekvieną krikščionį.
„Šiandien žvelgiame į neprilygstamą skelbimo pavyzdį – Jėzų“, – sakė Šventasis Tėvas. Kalėdų liturgijoje Jėzus vadinamas Dievo Žodžiu. Tai yra esminė jo savybė: juk žodis egzistuoja tam, kad būtų ištartas, perduotas. Jėzus yra amžinasis Tėvo žodis, tariamas mums. Kristus ne vien turi gyvenimo žodžius, bet ir savo gyvenimą paverčia žodžiu – žinia, susiejančia mus ir Tėvą.
Jei pažvelgsime į Evangelijoje aprašytas Jėzaus dienas, pamatysime, jog pirmoje vietoje yra ryšys su Tėvu. Jėzus dažnai pasitraukia į nuošalesnes vietas maldai, visus svarbius sprendimus ir pasirinkimus daro po maldos. Ir būtent šiame santykyje su Tėvu jis pilnai atskleidžia, kad tapo žmogumi dėl mūsų, kad yra siųstas Tėvo mums.
Šiuo požiūriu įdomus ir reikšmingas pirmasis Jėzaus gestas, kurį jis padaro po paslėptų metų Nazarete: krikšto priėmimas iš Jono Krikštytojo rankų. Jėzus nepadaro kažko sensacingo, bet atsistoja į eilę su nusidėjėliais ir atgailautojais. Tai raktas į visą jo veiklą: būti šalia mūsų, be jokios distancijos. Kaip vėliau pats pasakys – atėjo tarnauti, o ne kad jam tarnautų. Visas savo dienas Kristus skiria Dievo karalystės skelbimui ir kviečia į ją visus, ypač silpnus, neturtėlius, nusidėjėlius ir ligonius.
Jei norėtume kaip nors pavaizduoti Jėzų ir jo gyvenimo būdą, nereikia toli ieškoti, nes pats Jėzus pasiūlo tinkamą įvaizdį: jis kalba apie save, kaip gerąjį ganytoją, kuris pasiryžęs už avis ir gyvybę paguldyti.
Ganytojo darbas, pažymėjo popiežius, išsiskiria tuo, kad tai greičiau yra gyvenimo būdas: ganytojas su avimis praleidžia visą parą, jas nuolatos lydi, miega tarp jų, rūpinasi silpnesnėmis. Kitaip tariant, Jėzus mums duoda visą savo gyvenimą.
Popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos dalyvių dėmesį atkreipė į tai, kad su žodžiu „ganytojas“ lotynų ir italų kalbomis (pastor, pastore) siejasi Bažnyčios veiklą nusakantis žodis pastoracija.
Jei norime įvertinti savo pastoracinį darbą, turime jį lyginti su tuo, kurį darė Jėzus, Gerasis Ganytojas: ar geriame iš tų pačių maldos šaltinių? Ar dalijamės tokiais pačiais jausmais, tokia pat širdimi, rūpesčiu pasimetusiais? Jei einame kartu su Jėzumi, atskleidžiame, jog jo širdis smarkiai plaka dėl nutolusių, pamestų, į kuriuos mes dažnai esame linkę numoti ranka ir pasakyti – „jo problema“. O Jėzus niekada šių žodžių nepasakė, bet ėjo pas nusidėjėlius ir nešė Dievo išgelbėjimą.
Dievas kenčia dėl tų, kurie jį palieka, nepažįsta jo grožio, šilto apkabinimo.
Pakanka prisiminti palyginimus apie paklydusią avį, pamestą monetą ar sūnų palaidūną. Ypač Evangelijos pagal Luką 15 skyrius padeda suprasti ką reiškia apaštalinis uolumas: Dievas nelieka stovėti avių aptvare, jei viena iš jų pasiklysta. Jis nesako – pati kalta, jos reikalas. Jis nerimauja, kenčia: tokia yra Dievo širdis. Dievas kenčia dėl tų, kurie jį palieka, nepažįsta jo grožio, šilto apkabinimo. Ir Dievas rizikuoja – saugiai palikęs devyniasdešimt devynias avis, išeina ieškoti vienos paklydusios – nors gal ir labai neatsargiai. Jis nepyksta, nekaltina, nelaiko nuoskaudos, bet ilgisi pasimetusių ir nutolusių, kenčia dėl jų, yra pasiryžęs rizikuoti.
„Ir aš paklausiu: o mes jaučiame panašius jausmus? Galbūt tuos, kurie paliko kaimenę, laikome priešininkais, priešais“, – klausė popiežius Pranciškus. Ramiai pagalvojame sau, kad štai, nuklydo, prarado tikėjimą ir tiek, vietoj to, kad galvotume kaip liudyti Tėvą, kuris jų nepamiršo ir juos myli? Tai nėra prozelitizmas ar kitų savinimasis: tai nėra krikščioniški dalykai. Tai meilė ir linkėjimas kitam būti laimingu Dievo vaiku, vedamiems ganytojiškos širdies.
