Tęsdamas trečiadienio bendrųjų audiencijų katechezę apie šv. Pauliaus laišką galatams, trečiadienio, rugsėjo 1-osios, rytą popiežius Pranciškus komentavo gana netikėtai skambančius žodžius, kuriais prasideda antroji laiško dalis.
„O neprotingi galatai! Kas apkerėjo jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas nukryžiuotasis Jėzus Kristus? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (Gal 3, 1–3)
Žodžiai, kuriais apaštalas kreipiasi į galatus, tikrai nėra mandagūs, pastebėjo popiežius. Kituose Pauliaus laiškuose dažnai skamba kreipiniai „broliai“ ar „brangieji“, bet ne čia. Šioje laiško dalyje Paulius du kartu galatus pavadina neprotingais žmonėmis arba tiesiog kvailiais. Jis tai sako ne dėl to, kad manytų, jog iš tiesų galatai yra neprotingi žmonės, bet norėdamas juos įspėti, kad jie, patys to nesuvokdami, neprarastų tikėjimo į Kristų, kurį dar neseniai su tokiu entuziazmu priėmė. Paulius juos vadina neprotingais, nes jie nemato pavojaus prarasti brangų lobį – Kristaus žinios naujumo grožį. Apaštalas stebisi ir liūdi. Ne be kartėlio jis ragina Galatijos krikščionis atsiminti jo pirmąjį skelbimą, kai jis pasiūlė jiems galimybę įgyti iki tol neregėtą laisvę, kalbėjo popiežius.
Norėdamas supurtyti sąžines, Paulius pakeltu balsu galatams užduoda keletą klausimų. Tai retoriniai klausimai, nes galatai puikiai supranta, kad jų tikėjimas į Kristų yra malonės, gautos per Evangelijos skelbimą, vaisius. Jie priėmė Pauliaus skelbimą apie Dievo meilę, kuri aukščiausiu laipsniu buvo parodyta Jėzaus mirtimi ir priskėlimu. Galatai turi žvelgti į šį įvykį ir neleisti, kad juos blaškytų kiti skelbimai.
Kitaip tariant, pridūrė popiežius, Paulius nori sukelti galatų sąžinėse krizę, kad jie suprastų, kas jiems gresia, ir neklausytų tų, kurie nori juos suvilioti religingumu, pagrįstu vien tik skrupulingu įsakymų laikymusi.
Kita vertus, galatai puikiai supranta, ką apaštalas jiems nori pasakyti. Jie neabejotinai patyrė Šventosios Dvasios veikimą. Kaip ir kitose Bažnyčiose, taip ir tarp jų pasireiškė meilė ir įvairios charizmos. Dabar, susidūrę su savo tikėjimo išmėginimu, jie turi atsiminti, kad tai, ką jie patyrė, yra Dvasios veikimo vaisiai. Taigi jų tikėjimas gimė iš Dievo, o ne žmonių iniciatyva. Šventoji Dvasia buvo pagrindinė jų tikėjimo skatintoja. Tad dabar viso to atsisakyti, kaip įspėja Paulius, būtų paprasčiausiai neprotinga.
Šventasis Paulius ir mus ragina pamąstyti, kaip mes gyvename savo tikėjimu.
„Šventasis Paulius ir mus ragina pamąstyti, kaip mes gyvename savo tikėjimu“, – sakė Pranciškus. „Ar nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus meilė, kaip išganymo šaltinis, išlieka mūsų kasdienio gyvenimo centre, ar pasitenkiname tik kai kuriais religiniais formalumais, kad nuramintume savo sąžinę? Ar esame prisirišę prie brangaus lobio – prie Kristaus naujumo grožio, ar mieliau renkamės kažką, kas šiuo metu mus traukia, bet paskui palieka vidinę tuštumą?”, – klausė Šventasis Tėvas.
„Labai dažnai ir į mūsų gyvenimą beldžiasi įvairūs nevertingi dalykai, tačiau jie tėra tik iliuzijos, kurių vaikydamiesi mes plūduriuojame paviršiuje ir nesugebame suprasti, dėl ko iš tiesų verta gyventi. Tačiau būkime tikri, kad net ir tada, kai esame gundomi nusigręžti nuo Dievo, jis toliau negaili mums savo dovanų. Net jei mes trukdome jam veikti, net jei nusidedame, Dievas mūsų nepalieka, bet visada mus lydi savo gailestinga meile. Dievas visada mums geras“, – sakė popiežius ir paragino melsti išminties malonės, kad sugebėtume visada tai suprasti.
