Sekmadienio Mišių Evangelijoje pasakojama apie tai kaip grupė raupsuotųjų, po susitikimo su Jėzumi ir prašymo, kad juos išgydytų, Viešpaties liepiami, nuėjo kartu ir apie tai, kad jiems išgijus, vienas iš jų – kuris tik vėliau paaiškėjo, kad buvo svetimtautis samarietis, „vos ne eretikas“, sakė homilijoje popiežius, garsiai šlovindamas Dievą sugrįžo pas Jėzų, kad jam padėkotų.
Raupsuotieji sudarė grupę visuomenės atmestų ir pažemintų asmenų, tačiau eidami kartu, nepaisant jų ligos ir trapumo, pašalino barjerus ir įveikė atstūmimą. Tai gražus pavyzdys mums, primenantis, kad ir mes esme širdies ligoniai ir nusidėjėliai, kuriems reikia Tėvo gailestingumo. Krikščioniškasis tikėjimas visuomet ragina eiti kartu su kitais, neiti vieni, skatina išeiti iš savęs link Dievo, seserų ir brolių, neužsidaryti savyje, pripažinti, kad ir mums reikia gydymo ir atleidimo, kad gebėtume dalytis greta esančiųjų trapumu nesijausdami vyresniais už kitus. Be to, eiti kartu – o tai reiškia eiti sinodališkai – yra Bažnyčios pašaukimas, sakė popiežius.
Pranciškus ragino pasitikrinti, ar mes savo kasdieniame gyvenime, būdami šeimoje, darbe ar kitur, gebame eiti kartu, įsiklausyti į kitus įveikti pagundą užsisklęsti savyje, galvoti tik apie save.
Prašau visų: visuomet įtraukime kitus, kaip Bažnyčioje, taip ir visuomenėje, kurioje dar daug nelygybės ir marginalizavimo.
„Pasvarstykime, kiek iš tiesų esame tikrai visiems atviros ir įtraukiančios bendruomenės, ar tarnaudami Evangelijai sugebame kartu dirbti – kunigai ir pasauliečiai, ar esame svetingi – ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais vardan tų, kurie yra toli, kurie kreipiasi į mus. Ar leidžiame jiems pasijusti bendruomenės dalimi ar juos atstumiame?“ – klausė popiežius pažymėdamas, kad jam „kelia baimę vaizdas krikščionių bendruomenės, kuri skirsto pasaulį į gerus ir blogus, į šventuosius ir nusidėjėlius. Taip darydami pasijuntame geresni už kitus ir neįsileidžiame tų, kuriuos Dievas nori priimti. Prašau visų: visuomet įtraukime kitus, kaip Bažnyčioje, taip ir visuomenėje, kurioje dar daug nelygybės ir marginalizavimo.“
Popiežius kanonizavimo homilijoje kalbėjo ir apie padėkos svarbą. Evangelijos pasakojime devyni pagydyti raupsuotieji nuėjo savo keliu, užmirę, kad juos pagydė, o vienas sugrįžo šlovinamas Dievą už patirtą malonę.
Jam tada atsiveria naujas gyvenimo kelias. Jis sugrįžta pas tą, kuris jį išgydė, nori pažinti Jėzų iš arti, prasideda naujas ryšys su juos. Todėl ir jo padėka buvo ne eilinis mandagumo gestas, o dėkingumo kelionės pradžia. Jis parpuolė Jėzui po kojų – jį pašlovino, kitaip tariant, pripažino, kad Jėzus yra Viešpats. Ir tai daug svarbiau už patirtą pagijimą.
Kartu, tai pamoka ir mums, kurie kasdien patiriame Dievo malones, bet dažnai nueiname savo keliu, užmiršdami puoselėti gyvą ryšį su juo. Tai bjauri dvasinė liga, – tęsė popiežius: viską laikyti tarsi savaime suprantama, taip pat tikėjimo reikalus, mūsų ryšį su Dievu – šitaip tampame krikščionimis, nebesugebančiais sužavėti kitų, nebemokančiais ištarti padėkos žodį: ačiū!. Dėkingumas mums leidžia pripažinti esantį Dievą, Dievo, kuris yra meilė, buvimą. Tad prašau visų: neužmirškime ištari raktinio padėkos žodžio: ačiū!
