Leonas XIV aplankė Harisos Marijos šventovę, vieną iš svarbiausių marijinio pamaldumo vietų Artimuosiuose Rytuose.
Netoli Beiruto esanti piligriminė šventovė, įkurta prieš daugiau kaip 120 metų, kartu yra paminklas Marijos Nekalčiausiajam Prasidėjimui, kurio liturginė šventė minima gruodžio 8 d. Šventovė pastatyta minint Nekaltojo Prasidėjimo dogmos 50-ąsias metines. Leonas XIV vizito proga padovanojo Harisos Dievo Motinai tradicinę popiežišką dovaną – auksinę rožę.
Popiežius susitikimo metu išklausė Libano Bažnyčios atstovų, įskaitant Beirute reziduojančio armėnų patriarcho, kunigo, katechetės, kalėjimo kapeliono ir sielovados darbuotojos liudijimus apie Bažnyčios darbuotojų dedamas pastangas sunkmečiu, pagilintu karo pasekmių ir karo migrantų Libane, dalytis su vargstančiais gyventojais ir stokojančiais pabėgėliais.
Po bendros maldos su patriarchais, vyskupais, kunigais, pašvęstaisiais ir sielovados darbuotojais, popiežius palaimino Tele Lumiére ir Noursat statysimo Taikos miesto kertinį akmenį ir pasakė homiliją atsiliepdamas tiek į liudijimuose išsakytas mintis, tiek į Evangelijos skaitinį apie nukryžiuoto Jėzaus susitikimą su motina Marija ir mokiniu šv. Jonu.
„Jūsų liudijimai mums sako, kad šie jūsų žodžiai buvo ištarti ne veltui. Jie buvo gerai įvertinti ir įgyvendinti, nes Libane atkakliai toliau kuriama meilės bendrystė“, – patikino popiežius Leonas linkėdamas, kad Libano krikščionių bendruomenė visada atrastų šio atkaklumo pagrindą.
Pasak Leono, jį simbolizuoja tyli grota, kurioje šv. Šarbelis, XIX a. gyvenęs maronitų vienuolis, meldėsi prie Dievo Motinos atvaizdo, ir pati Harisos Dievo Motinos šventovė, kurią jis pavadino visos libaniečių tautos vienybės simboliu.
„Buvimas su Marija prie Jėzaus Kryžiaus mūsų maldai – šiam širdis sujungiančiam nematom tiltui – suteikia stiprybės toliau viltis ir dirbti, net tada, kai aplink mus girdisi ginklų garsas ir kasdienio gyvenimo buitiniai poreikiai tampa iššūkiu“, – sakė popiežius. Leonas kvietė tvirtai laikytis tikėjimo inkaro, kuris yra šios jo kelionės į Libaną logotipe.
Primindamas popiežiaus Pranciškaus pamėgtą įvaizdį popiežius sakė: „Mūsų tikėjimas yra inkaras danguje. Savo gyvenimą pririšome prie dangaus. Ką turime daryti? Tvirtai įsikibus laikyti lyną. Šitaip žengiame pirmyn, būdami tikri, kad mūsų gyvenimas pririštas prie dangaus, prie kranto į kurį atkeliausime. Jei trokštame kurti taiką, – tęsė Leonas XIV, – išmetę inkarą į dangų ir tvirtai apsisprendę už šią kryptį galėsime mylėti be baimės netekti dalykų, kurie praeina, ir duoti be saiko“.
Popiežius paminėjo vieno iš liudijusių kunigų pasakojimą apie savo kaime aukų dėžutėje tarp libaniečių tikinčiųjų aukų surastą monetą iš Sirijos – greičiausiai karo pabėgėlės ar pabėgėlio, ir gal net ne krikščionio, o musulmono auką. „Tai svarbus momentas. Jis mums primena, kad kiekvienas iš mūsų gali meilėje kažką duoti ir gauti, ir kad savęs dovanojimas artimui visus praturtina ir veda prie Dievo“.
Važiavo automobilių 80 km., kad aplankytų šventojo kapą
Popiežius Leonas XIV padovanojo Šv. Marono vienuolynui žvakidę, kaip šviesos, kurią Dievas per maronitų vienuolį šv. Šarbelį paskleidė Libane, simbolį. Uždegęs žvakę prie XIX a. šventojo kapo ir prie jo pasimeldęs, popiežius Leonas pavedė Libano gyventojus šv. Šarbelio globai, kad jie visuomet vaikščiotų Kristaus šviesoje.
Popiežius prašė libaniečių katalikų visuomet branginti šv. Šarbelio palikimą. Nors jis nepaliko jokių raštų, gyveno tyliai nuo visų pasislėpęs, tačiau garsas apie jį yra pasklidęs po visą pasaulį.
Popiežius patikino, kad šventojo radikalus, tačiau nuolankus tvirtumas yra žinia visiems krikščionims. Šventoji Dvasia jį suformavo taip, kad gyvenančius be Dievo mokytų, kaip melstis, pasinėrusius į pasaulio triukšmą – kaip atrasti tylą, gyvenančius demonstratyviai – kuklaus gyvenimo, siekiančius turtų – kaip gyventi neturtu. Visi šie elgesio būdai yra priešingi vyraujančiai kultūrai, bet būtent todėl jie mus kaip žavi tyras vanduo einančius per dykumas.
Šv. Šarbelis ypač vyskupams ir visiems įšventintiesiems primena pašaukimo evangelinius reikalavimus, pažymėjo popiežius Leonas paminėdamas dar vieną pamatinį maronitų šventojo paveldo aspektą – užtarimą. Jis nesiliaudamas užtaria mus Dievo Tėvo, viso gėrio ir visų malonių akivaizdoje. Po jo mirties XIX a. pabaigoje šv. Šabelio dvasinio užtarimo darbų skaičius didėjo ir pavirto tarsi malonių upe, pažymėjo popiežius.
Popiežius savo kalboje pavedė šv. Šarbelio užtarimui Bažnyčios, Libano ir pasaulio poreikius. „Bažnyčiai, – sakė Leonas XIV, – prašome bendrystės ir vienybės, pradedant šeimomis, kurios yra mažosios namų Bažnyčios, parapijomis ir vyskupijomis, ir baigiant visuotine Bažnyčia. Pasauliui prašome taikos.
Mes ypač šaukiamės taikos Libanui ir visam Artimųjų Rytų regionui. Tačiau gerai žinome – to mus mokė šv. Šarbelis – kad nėra taikos be širdžių atsivertimo. Tepadeda mums šv. Šarbelis atsigręžti į Dievą ir prašyti atsivertimo malonės mums visiems“.
Pavedęs Libaną ir jo žmones šv. Šarbelio globai, popiežius dėkojo Dievui už šv. Šarbelio dovaną ir libaniečiams už jo atminimo puoselėjimą. „Toliau vaikščiokite Viešpaties šviesoje!“ – ragino Leonas.
Šv. Marono – Libano maronitų Bažnyčios tėvo, mirusio V a. – 1 200 m. aukštyje esantis vienuolynas, kuriame daug metų gyveno ir mirė šv. Šarbelis, yra už maždaug 40 km nuo Beiruto.
Popiežius iš Beiruto ir atgal važiavo automobiliu, nukeliaudamas per 80 km, taip pat kalnų keliais. Jį visose pakelės gyvenvietėse lydėjo pasveikinti išėjusios labai gausios minios tikinčiųjų, daugelis jų su šv. Šarbelio atvaizdu rankose.
