Tęsdamas katechezę, skirtą II Vatikano susirinkimo dogminei konstitucijai „Lumen gentium“, trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams popiežius Leonas XIV kalbėjo apie antrąjį konstitucijos skyrių, kuriame kalbama apie Bažnyčią kaip Dievo tautą.
Dievas, kuris sukūrė pasaulį ir žmoniją ir kuris nori išgelbėti kiekvieną žmogų, išgelbėjimo darbą istorijoje pradėjo pasirinkdamas konkrečią tautą, kalbėjo Leonas XIV. Todėl Dievas pašaukė Abraomą ir pažadėjo, kad jis susilauks daugybės palikuonių. Išvadavęs Abraomo vaikus iš vergovės, Dievas sudarė su jais sandorą, lydėjo juos ir nuolat jais rūpinosi. Šios tautos tapatybę nulėmė pats Dievas. Tautos tapatybė buvo tikėjimas į Dievą. Ji nuo pat pradžių buvo pašaukta tapti šviesa kitoms tautoms.
II Vatikano susirinkimas teigia, kad pirmoji sandora su Dievo išrinkta tauta buvo pasirengimas naujajai ir tobulai sandorai, kuri buvo sudaryta Kristuje. Pirmoji sandora buvo ženklas galutinio apreiškimo, kurį perdavė pats įsikūnijęs Dievo Žodis (plg. LG, 9). Iš tiesų, sakė popiežius, Kristus, aukodamas savo Kūną ir Kraują, galutinai subūrė Dievo tautą. Ji dabar yra sudaryta iš žmonių, kilusių iš įvairių tautų.
Ši Dievo tauta – tai Bažnyčia. Jos egzistencijos pagrindas yra Kristus, ir ji pati yra Kristaus Kūnas. Ši nauja tauta nėra kaip kitos tautos. Ji yra Dievo tauta. Tai paties Dievo sukviesti į vieną tautą vyrai ir moterys, kilę iš visų pasaulio tautų. Jos vienybės principas yra ne kalba, kultūra ar etninė priklausomybė, bet tikėjimas į Kristų.
Būdama vieninga Kristuje – kiekvieno žmogaus Viešpatyje ir Gelbėtojuje – Bažnyčia niekada negali užsisklęsti savyje, bet turi būti ir yra atvira visiems. Susirinkimas primena, kad „visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą. Todėl ši tauta, likdama viena ir vienintelė, turi skleistis per visą pasaulį ir per visus amžius, kad išsipildytų Dievo valios sumanymas – nuo pat pradžių sukurti vieningą žmogaus prigimtį ir išsklaidytuosius savo vaikus galiausiai vėl suburti vienybėn“ (LG, 13).
Todėl, pabrėžė popiežius, net ir tie, kurie dar nėra priėmę Evangelijos, tam tikru būdu yra orientuoti į Dievo tautą ir Bažnyčią. Ši Dievo tauta parodo savo visuotinumą priimdama įvairių kultūrų elementus ir tuo pačiu metu pasiūlydama joms Evangelijos naujumą, kad jas apvalytų ir pakylėtų.
Šia prasme, sakė Leonas XIV, Bažnyčia yra viena, bet apima visus. Labai svarbus vilties ženklas – ypač mūsų dienomis, kai pasaulyje matome tiek daug nesantaikos ir karų – yra žinojimas, kad Bažnyčia – tai tauta, kurioje, vienijami to paties tikėjimo, kartu gyvena moterys ir vyrai, skirtingi pagal tautybę, kalbą ar kultūrą. Šis esminis Dievo tautos bruožas – tai ženklas ir pranašystė tos vienybės ir taikos, į kurią Dievas kviečia visus savo vaikus.
