Kreipdamasis į maldininkus ir turistus, dalyvavusius trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė prieš pusantro mėnesio pradėtą katechezių ciklą apie dvasinę įžvalgą. Šį kartą dėmesys buvo sutelktas į dar vieną būtiną dvasinės įžvalgos lementą – žvilgsnį į savo gyvenimo istoriją.
Popiežius paminėjo šv. Augustiną, kuris po ilgų tiesos ieškojimų galiausiai suprato, kad atidžiai peržvelgdamas savo gyvenimą žmogus visada jame aptiks aiškius tylaus ir švelnaus Viešpaties veikimo pėdsakus. Savo paieškų pabaigoje Augustinas su nuostaba pastebėjo: „Tu buvai manyje. Aš buvau išorėje“. Todėl jis ragina „grįžti į save“, puoselėti vidinį gyvenimą, kad rastume tai, ko ieškome. Mes visi daug kartų savo gyvenime esame patyrę tai, ką išgyveno šv. Augustinas, sakė popiežius. Buvome įkalinti minčių, kurios atitolina mus nuo savęs pačių, tikėjome įvariais stereotipais, kurie iš tikrųjų mums tik daro žalą.
Apžvelgdami savo asmeninę istoriją galime atpažinti joje teigiamus, ugdančius dalykus, ir neigiamus, kurie kenkia mūsų dvasiniam augimui. Žiūrėdami į savo istoriją mokomės praplėsti akiračius, pastebėti tuos dalykus, kurių neatidus žvilgsnis nemato, labiau atsižvelgti į jų sudėtingumą, taip pat atpažinti labai subtilius bei diskretiškus būdus, kuriais Dievas veikia mūsų gyvenime.
Žvilgsnis į savo praeitį mums padeda išsilaisvinti nuo to, kas joje nebuvo gera.
Savo gyvenimo istorijos peržvelgimas lavina žvilgsnį, daro jį aštresnį, leidžia pastebėti mažus stebuklus, kuriuos gerasis Viešpats kasdien mums daro. Žvilgsnis į savo praeitį mums padeda išsilaisvinti nuo to, kas joje nebuvo gera. Išmintingai sakoma, kad žmogus, kuris nemato savo klaidų, yra pasmerktas jas kartoti.
Dvasinį įžvalgumą lavina ir kitų žmonių geri pavyzdžiai. Popiežius visų pirma paminėjo šventųjų gyvenimus, kurie yra labai vertinga pagalba, padedanti atpažinti Dievo veikimo stilių žmogaus gyvenime. Kai kurių šventųjų elgesys meta mums iššūkį, parodo naujas prasmes ir galimybes.
Dvasinės įžvalgos akiratyje matome gerus ir blogus savo gyvenimo laikus, paguodą ir nusivylimą. Įžvalgumo procese mums kalba širdis, todėl turime išmokti suprasti jos kalbą, sakė Pranciškus.
