Popiežius sekmadienio, gruodžio 15-osios priešpietį Ajače dalyvavo tarptautiniame kongrese apie liaudies pamaldumą Viduržemio jūros regiono šalyse ir pasakė kalbą kongreso baigiamojoje sesijoje.
Pranciškus išsakė viltį, kad kongresas padės regiono tautoms atrasti savo tikėjimo šaknis ir paskatins atnaujinti krikščionių įsipareigojimą Bažnyčioje ir pilietinėje visuomenėje, tarnaujant Evangelijai ir visų piliečių gerovei.
Popiežius Pranciškus pripažino, kad jei praeityje krikščioniškasis tikėjimas skirtingais istorijos laikotarpiais ugdė tautų gyvenimą ir formavo politines institucijas, nūdieną atrodo, kad nyksta dėmesys Dievui, ypač Europos kraštuose, ir kad žmonės vis labiau abejingi Dievo buvimo ir jo Žodžio atžvilgiu.
Tačiau pasak Pranciškaus, nereikėtų skubėti su išvadomis ir pasiduoti ideologiniams vertinimams, linkusiems supriešinti krikščionišką ir pasaulietinę kultūrą. Kaip tik priešingai, svarbu įžvelgti abipusį šių dviejų horizontų atsivėrimą.
Tikintieji vis labiau atsiveria galimybei tikėjimą išgyventi jo neprimetant, matyti tikėjime raugą, skirtą pasauliui ir aplinkai, kurioje gyvena. Netikintieji arba nutolinusieji nuo religijos praktikavimo nėra abejingi tiesos, teisingumo ir solidarumo ieškojimui ir, nors ir nepriklauso jokiai religijai, širdyje puoselėja didelį gyvenimo prasmės troškimą, skatinantį kelti klausimus apie gyvenimo slėpinį ir ieškoti pamatinių bendrojo gėrio vertybių, pažymėjo popiežius.
Pasak jo, tokio nusistatymo kontekste galima atpažinti liaudies pamaldumo grožį ir svarbą. Viena vertus, liaudies pamaldumas primena Įsikūnijimą kaip krikščioniškojo tikėjimo pagrindą – jis visada išreiškiamas per kultūrą, istoriją ir kalbą ir yra perduodamas per gyvos bendruomenės simbolius, papročius, apeigas ir tradicijas.
Antra vertus, liaudies pamaldumo praktikavimas sužavi ir patraukia prie tikėjimo slenksčio priartėjusius žmones, kurie nors ir nepraktikuoja, bet vis dėlto liaudies pamaldumo išraiškose atranda savo šaknų ir emocijų patirtis kartu su vertybėmis, kurias laiko naudingomis gyvenimui ir visuomenei.
Pasak popiežiaus, liaudies pamaldumas, išreiškiantis tikėjimą per tautos kultūroje įsišaknijusius paprastus gestus ir simbolius atskleidžia Dievo buvimą istorijoje, sustiprina ryšius su Bažnyčia ir dažnai tampa proga susitikimams, kultūriniams mainams ir šventėms. Šia prasme, liaudies pamaldumo išraiškos įkūnija santykį su Viešpačiu ir tikėjimo turiniu.
Pranciškus prašė neužmiršti, kad liaudies pamaldume galima atpažinti būdą, kuriuo tikėjimas įsišaknijo kultūroje ir yra toliau perduodamas. Todėl jame glūdi veiksmingai evangelizuojanti jėga, kurios negalime nuvertinti – taip daryti reikštų neatpažinti Šventosios Dvasios veikimo.
