Šeštadienį, rugpjūčio 27 d., Šv. Petro bazilikoje vyko iškilminga viešoji konsistorija, per kurią popiežius Pranciškus paskyrė 20 naujų kardinolų: tris Romos kurijos dikasterijų vadovus, trylika vyskupijoms vadovaujančių ganytojų ir keturis pagyvenusius dvasininkus, kuriems kardinolystė suteikta už nuopelnus Bažnyčiai.
Kreipdamasis į skiriamus naujus kardinolus, konsistorijos apeigų homilijoje popiežius Pranciškus komentavo du Evangelijoje aptinkamus ugnies simbolius – ugnį kaip liepsną, kuri degina, išgrynina, atnaujina ir perkeičia, ir ugnį kaip žarijų ramiai skleidžiamą šilumą.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Šiuo ugnies įvaizdžiu „Viešpats nori mums perduoti savo apaštališką drąsą, savo uolumą dėl kiekvieno žmogaus išganymo, nė vieno neišskiriant. Jis nori perduoti mums savo didžiadvasiškumą, savo meilę be ribų, be išlygų, be sąlygų, nes jo širdyje dega Tėvo gailestingumas. Šioje ugnyje taip pat tvyro Kristaus misijai būdinga slėpininga įtampa tarp ištikimybės savo tautai, pažadėtajai žemei, tiems, kuriuos jam davė Tėvas, ir atvirumo visoms tautoms, pasaulio horizontui, dar nežinomiems pakraščiams“, – kalbėjo Pranciškus.
Yra ir kita ugnis – žarijų ugnis – ta, apie kurią kalbama Evangelijos pasakojime apie prisikėlusio Viešpaties susitikimą su mokiniais prie Galilėjos ežero. Pasak Pranciškaus, šis įvaizdis – tai Jėzaus mokiniams skirtas prašymas padėti žmonėms pajusti jo buvimą tarp mūsų. Žarijų skleidžiama šiluma, sakė popiežius, primena šventojo Karolio de Foucauld stilių. Jis ilgą laiką išbuvo nekrikščioniškoje aplinkoje, dykumos vienatvėje, liudydamas gyvojo Jėzaus buvimą jo žodyje ir Eucharistijoje, taip pat savo paties duotame brolystės ir artimo meilės liudijime.
„Brangūs broliai kardinolai, – sakė popiežius į kardinolų kolegiją priimamiems naujiems nariams, – ši ugnis nušviečia šventos ir ištikimos Dievo tautos kelią ir šildo jos gyvenimą. Mes esame iš šios tautos kilę ir Kristus mus siunčia jai tarnauti. Kardinolas turi mylėti Bažnyčią, degdamas tokia pačia dvasine ugnimi, nesvarbu, ar sprendžia didelius, ar mažus reikalus, ar susitinka su šio pasaulio didžiaisiais, ar mažaisiais, kurie yra dideli Dievo akivaizdoje.“
Popiežius paminėjo dviejų didžiųjų pastarųjų dešimtmečių kardinolų pavyzdžius. Kardinolas Agostino Casaroli garsėjo savo atvirumu ir išmintingu dialogu Šaltojo karo pabaigos laikotarpiu. „Neduok Dieve, kad žmogiškoji trumparegystė vėl užvertų tuos horizontus, kuriuos jis atvėrė!“, – pridūrė popiežius. Tačiau Dievo akyse lygiai taip pat vertingi ir šio kardinolo reguliarūs apsilankymai Romos nepilnamečių kalėjime, kur jaunieji kaliniai jį vadindavo „tėvu Augustinu“.
Popiežius paminėjo ir vietnamietį kardinolą Nguyeną Van Thuaną, pašauktą ganyti Dievo tautą sunkiais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais. Kristaus meilės ugnies gaivinamas jis sugebėjo meiliai rūpintis kalėjimo sargybinio, stovėjusio prie jo kameros durų, siela.
„Jėzus ir šiandien nori savo ugnį įžiebti žemėje“, – sakė Pranciškus. „Jis nori ją vėl įžiebti mūsų kasdienėse istorijose. Jis pašaukia mus vardu, pažvelgia mums į akis ir klausia: ar galiu tavimi pasikliauti?“
Popiežiui baigus homiliją, prasidėjo skyrimo kardinolais apeigos. Kardinolai sukalbėjo Tikėjimo išpažinimą ir davė ištikimybės popiežiui priesaiką. Paskui vienas po kito prieidami prie popiežiaus iš jo rankų gavo kardinolų insignijas – kardinoliškuosius biretus ir žiedus bei Romos titulinių bažnyčių arba diakonijų skyrimo pergamentus.
Vienas iš dvidešimties naujų kardinolų – ganietis Richardas Kuuia Baowobras – šeštadienio apeigose nedalyvavo, nes atvykęs į Romą sunegalavo ir buvo paguldytas į ligoninę. Jam kardinoliškos insignijos bus įteiktos vėliau. Kardinolų skyrimo konsistorija baigėsi visų kartu giedama „Tėve mūsų“ malda.
