Antradienio, liepos 26-sios popietę, Romos vyskupas meldėsi su Kanados čiabuviais katalikais, pirmųjų tautų atstovais, prie Šv. Onos ežero, esančio už 72 km į šiaurės rytus nuo Edmontono, vakarinės Kanados provincijos Albertos sostinės.
Tai istorinė piligriminė čiabuvių maldos vieta, kurią pirmieji misionieriai pavedė Šv. Onos globai. Popiežiaus apsilankymas neatsitiktinai įvyko liepos 26-ąją – šią dieną liturgijoje minimi Jėzaus seneliai, šv. Joakimas ir Ona, tą pačią dieną vyksta tradiciniai Šv. Onos ežero atlaidai, kuriuose paprastai dalyvauja tūkstančiai čiabuvių katalikų iš visos Kanados ir JAV šiaurės vakarų.
Popiežius Šv. Onos ežero pakrantėje kryžiaus ženklu palaimino keturias pasaulio puses, palaimino ežerą, atlaidų dalyvius ir vadovavo Žodžio liturgijai, pasakė homiliją.
Žodžio liturgijos skaitiniuose iš Senojo ir Naujojo testamentų priminta, kad vanduo – gyvybės ir dvasios gaivintojos simbolis. Pasak pranašo Ezekielio, visa, kas gyva ir juda, iš vandens gauna gyvybę, visa tampa sveika, gyvuoja (plg. Ez 47), o Jėzus sako: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7).
Popiežius homilijoje Šv. Onos ežerą, kuris yra gal apie šeštadaliu didesnis už Drūkšius, didžiausią Lietuvos ežerą, palygino su Galilėjos ežeru, prie kurio įvyko daug reikšmingų ir svarbių Jėzaus gyvenimo ir mokymo įvykių. Popiežius prisiminė, kad Jėzus prie Galilėjos ežero, periferinio prekybos ir tautų susitikimo centro, mokė apie Dangaus karalystę ir paskelbė pasauliui revoliucingus dalykus: atsuk antrą skruostą; mylėkite savo priešus; gyvenkite brolybėje, kad būtumėte dangiškojo Tėvo vaikai; Dievas Tėvas leidžia, kad saulė tekėtų blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (plg. Mt 5).
Jėzus prie Galilėjos ežero, periferinio prekybos ir tautų susitikimo centro, mokė apie Dangaus karalystę ir paskelbė pasauliui revoliucingus dalykus: atsuk antrą skruostą; mylėkite savo priešus; gyvenkite brolybėje
„Būtent Galilėjos ežeras pavirto negirdėto brolybės skelbimo vieta – revoliucijos be mirusiųjų ir sužeistųjų, meilės revoliucijos!“, – sakė popiežius.
Kalbėdamas apie jį piligrimystėje prie Šv. Onos ežero palydėjusį čiabuvių mušamų būgnų skambėjimą, Pranciškus sakė, kad jis aidi per amžius ir apjungia skirtingas Kanados autochtonų tautas, bet ypač sugrąžina mus į anuos laikus – pas Jėzų prie Galilėjos ežero.
„Mušamų būgnų skambesys primena, kad tikroji brolybė yra tikra, jei suvienija toli esančius, jei iš Dangaus į Žemę siunčiama vienybės žinia nebijo skirtingumų ir kviečia į bendrystę, idant kartu iš naujo vėl pradėtume kelionę, nes visi esame keliaujantys piligrimai“, – sakė popiežius.
Čiabuviai piligrimai, pagal seną tradiciją, siekiančią prieškrikščioniškus laikus, kai vietinės tautos Šv. Onos ežerą dar vadindavo Wakamne – „Dievo ežeru“ ar „Dvasios ežeru“, paprastai tyliai meldžiasi įbridę į ežero vandenį. Anot popiežiaus, tai veiksmas, galintis padėti atrasti Dievo Žodį. Pranašas Ezekielis primena, kad iš šventyklos ištryškęs vanduo Dievo tautai suteikia gyvybę, ją išgydo. Taip pat Jėzus prie Galilėjos ežero „pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis“ (Mk 1). Ir mes pasijuskime esančiais su Jėzumi prie ežero, paragino Pranciškus, primindamas Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11). „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7).
„Visiems mums reikia Jėzaus, sielų ir kūnų gydytojo“, – sakė popiežius, kviesdamas su juo melsti Viešpatį: „Viešpatie, kaip žmonės Galilėjos ežero pakrantėje nebijojo šauktis Tavęs, taip ir mes šį vakarą ateiname pas Tave su vidiniu skausmu. Tau atnešame savo išsisekimą ir vargą, mūsų brolių ir seserų čiabuvių patirtas smurto traumas. Šioje palaimintoje vietoje, kur viešpatauja darna ir taika, Tau pristatome mūsų istorijos disonansus, siaubingus kolonizacijos padarinius, nepanaikinamą daugelio šeimų, senelių ir vaikų skausmą. Padėki mums užgydyti savo žaizdas. Kliaujamės Tavimi ir šaukiamės Tavo Motinos ir ypač Tavo senelės šv. Onos“, – kalbėjo Pranciškus.
Sakydamas homiliją popiežius palygino Gvadalupės Dievo Motinos apsireiškimo engiamiems Lotynų Amerikos čiabuviams svarbą su Šv. Onos tarpininkavimo vaidmeniu šiaurinės Amerikos čiabuviams. Anot Romos vyskupo, Kanadoje įkultūrinimas vyko per Šv. Oną –susivienijo čiabuvių tradicijų grožis ir tikėjimas, suformuotas Jėzaus senelės išminties. Patikinęs, kad būtent motinų ir senelių dėka tikėjimas visuomet būdavo perduodamas jaunosioms kartoms, popiežius paminėjo vieną iš čiabuvių tautų Kanadoje skriaudų – iš motinų ir senelių atimtą galimybę perduoti tikėjimą gimtąja kalba savo kultūrinėje erdvėje. Tai, kad jos negalėjo to daugiau daryti, anot popiežius, yra tikra tragedija. Tačiau jis pridūrė, kad motinų ir senelių dalyvavimas Šv. Onos ežero piligrimystėje liudija apie jų atsparumą, ryžtą pradėti iš naujo: „Tai gydymo piligrimystė, širdžių atvėrimas Dievui, kuris atgaivina buvimo bendruomene savastį“, – sakė popiežius.
Kreipdamasis į visus tikinčiuosius, ne tik į čiabuvius, Pranciškus ragino susimąstyti tiek apie visiems reikalingą gydymą, tiek apie konkrečią pagalbą čiabuvių tautoms:
Dabar mums visiems, kaip Bažnyčiai, reikia gydymo: išsigydymo nuo pagundos užsidaryti savyje, rinktis institucijos gynimą, o ne tiesos ieškojimą, teikti pirmenybę pasaulietinei valdžiai, o ne evangelinei tarnystei
„Dabar mums visiems, kaip Bažnyčiai, reikia gydymo: išsigydymo nuo pagundos užsidaryti savyje, rinktis institucijos gynimą, o ne tiesos ieškojimą, teikti pirmenybę pasaulietinei valdžiai, o ne evangelinei tarnystei.“
„Kristus, kuris išgydo ir paguodžia gyvuoju savo Dvasios vandeniu, Evangelijos žodžiais, prašo, kad ir iš mūsų vidaus plūstų gyvojo vandens srovės“ (plg. Jn 7). Tačiau ar mokame numalšti brolių ir seserų troškulį? – klausė Pranciškus. Ar savęs paklausiame, ką padarau tiems, kuriems reikia mano pagalbos? Kaip padedu čiabuvių populiacijoms, prisiminęs jų išgyvenimus ir skausmą? Ar konkrečiai darau ką nors? Esu sujaudintas jų pasakojimo? Leidžiu, kad jis mane paveiktų? Klausausi Jėzaus, kviečiančio pradėti iš naujo, daryti daugiau, žodžiu – mylėti?.
Žodžio liturgijos homilijoje Pranciškus išsakė troškimą, kad Bažnyčios ir čiabuvių tautų ryšiai būtų tokie glaudūs, kaip jų spalvingų tautinių drabužių juostos. Popiežius prašė Viešpaties pagalbos žengiant pirmyn gydymosi procese ir kad ateityje jis dar labiau atgaivintų ir atnaujintų bei meldė, kad Jėzaus seneliai Joakimas ir Ona palaimintų šį ėjimą.
