Šventoji Dvasia mus moko ir mums primena Jėzaus žodžius, padeda juos suprasti, kalbėjo popiežius Pranciškus sekmadienio – Sekminių iškilmės – vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusiems tikintiesiems.
Per Sekmines minime Šventosios Dvasios atsiuntimą apaštalams. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų įvyko tai, ką Jėzus buvo pažadėjęs apaštalams: „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Šventoji Dvasia mus moko. Ji padeda mums įveikti didžiausią kliūtį, su kuria susiduria mūsų tikėjimas, – atstumą. Iš tiesų mums kartais atrodo, kad tarp Evangelijos ir žmonių kasdienio gyvenimo yra didelis atstumas. Jėzus gyveno prieš du tūkstančius metų, buvo kiti laikai, kitos situacijos, todėl Evangelija atrodo pasenusi, nesugebanti prabilti šiuolaikiniam žmogui, su jo poreikiais ir problemomis. Tokių abejonių kyla ir mums: ką Evangelija gali pasakyti interneto ir globalizacijos laikais?
„Šventoji Dvasia yra atstumų įveikimo specialistė, – sakė popiežius. Ji mus moko juos įveikti. Ji Jėzaus mokymą susieja su kiekviena epocha ir su kiekvienu žmogumi. Jos dėka Kristaus žodžiai tampa gyvi šiandien!“ Dvasia vis sudabartina Jėzaus mokymą, padeda mūsų tikėjimui būti vis jaunam. Rizikuojame tikėjimą paversti muziejaus eksponatu, tačiau Šventoji Dvasia jį padaro vis aktualų. Šventoji Dvasia neprisiriša prie praeinančių epochų ar madų, bet prisikėlusio Jėzaus aktualumą perkelia į šiandieną.
Kaip Dvasia tai daro? Skatindama mus atsiminti. Ir mums dažnai nutinka tai, kas nutiko apaštalams: jie girdėjo Jėzaus žodžius, bet jų nesuprato. Tačiau, kai per Sekmines ant jų nužengė Šventoji Dvasia, staiga jie viską atsiminė ir jiems atsivėrė Jėzaus žodžių prasmė. Taip veikia Šventoji Dvasia, sakė Pranciškus. Mes ne tik girdime Jėzaus žodžius, bet priimame juos į širdį. Girdėjimas tampa pažinimu.
Baigdamas trumpą Sekminių iškilmės Evangelijos komentarą popiežius meldė Mergelę Mariją, kad ji mums padėtų priimti Dievo žodį į savo širdis.
Sekminių Mišios Šv. Petro bazilikoje
Popiežius Pranciškus dalyvavo sekmadienio rytą Šv. Petro bazilikoje kardinolų kolegijos dekano Giovanni Battista Re aukotose Sekminių iškilmės Mišios. Dėl kelio skausmo negalėdamas ilgai stovėti popiežius Mišių necelebravo, tačiau pasakė homiliją.
Kuo mums svarbi Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė, ko šiandien Bažnyčią moko Šventoji Dvasia? – klausė Pranciškus homilijoje ir atsakė, kad šiandienė iškilmė mums padeda suprasti tris esminius mūsų bendros kelionės aspektus: nuo ko pradėti, kokį kelią rinktis ir kaip keliauti.
Visų pirma: nuo ko pradėti? Iš tikrųjų, sakė popiežius, Šventoji Dvasia mums parodo, kas yra mūsų dvasinio gyvenimo pagrindas. Kas tai yra? Jėzus apie tai kalba šiandienos Evangelijoje: kas jį myli, tai laikosi jo įsakymų. Kas myli – tas eina Jėzaus keliu. Tokia yra Dvasios logika. Toks yra mūsų kelionės išeities taškas.
Šventoji Dvasia mums taip pat sako, kokiu keli eiti. Šventoji Dvasia niekada mums nesakys, kad mūsų gyvenime viskas yra gerai. Ne. Ji visada mus lydi, visada pataiso. Jei prireikia – ji netgi verčia mus verkti dėl savo klaidų. Ji skatina keistis, kovoti su melu ir dviveidiškumu.
Net jei Šventosios Dvasios pamokos gali būti skausmingos ir pareikalauti iš mūsų vargo ir aukos, ji niekada mūsų nepalieka bėdoje
Net jei Šventosios Dvasios pamokos gali būti skausmingos ir pareikalauti iš mūsų vargo ir aukos, ji niekada mūsų nepalieka bėdoje, bet visada veda, guodžia ir drąsina. Jei pajustume savo širdyje kartėlį ir pesimizmą, jei apniktų liūdnos mintys, žinokime, kad tai ne iš Šventosios Dvasios, sakė popiežius.
Taip pat atsiminkime, kad Šventoji Dvasia yra konkreti. Ji nori, kad mes susitelktume čia ir dabar, nes vieta, kurioje esame, ir laikas, kuriuo gyvename, yra mums duotas malonės metas.
Trečiasis Šventosios Dvasios vadovavo aspektas yra bendrystėje išgyvenamas siuntimas. Dievo Dvasia nori, kad mes būtume kartu, dėl to ji mus subūrė į Bažnyčią. Šventoji Dvasia įkvepia Bažnyčiai gyvybiškai svarbų poreikį išeiti, nelikti užsidariusiai savyje. Turime būti ne banda, kuri aukštu aptvaru atsitveria nuo kitų, bet turime būti kaimenė, kuri ganosi atviroje ganykloje, kviečia ir kitus maitintis Dievo grožiu, sakė Pranciškus.
