Kodėl kalbame apie aistrą evangelizuoti? Nes evangelizavimas ar apaštalavimas apima visą žmogų – jo širdį, protą, rankas, veiksmus, asmens visumą. Pataukšti nėra evangelizavimas, pažymėjo popiežius Pranciškus, vasario 15 dienos bendrojoje audiencijoje pratęsęs katechezių ciklą apie apaštalinę aistrą ir uolumą.
Evangelijos skelbimo pavyzdys ir mokytojas, kaip kalbėta ankstesnėse katechezėse, yra pats Kristus, o šio trečiadienio susitikime Šventasis Tėvas pasiūlė pažvelgti į pirmuosius mokinius. „Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio (Mk 3, 14)“, – pasakoja evangelistas Morkus.
Tai gali pasirodyti prieštaringa – Viešpats paskiria mokinius, kad jie būtų su juo ir kad eitų skelbti. Logiškiau būtų sakyti: arba liekate su manimi, arba einate. Tačiau, nors gali būti sunku suprasti, yra būtent taip: nėra ėjimo skelbti be pasilikimo su Jėzumi ir nėra buvimo su Jėzumi be ėjimo skelbti. Ką tai reiškia?
Nėra išėjimo be buvimo: prieš siųsdamas skelbti Viešpats pasišaukia mokinius pas save. Kitaip tariant, skelbimas gimsta ir bet kuri kita krikščioniška veikla gimsta iš susitikimo su Viešpačiu. Jos nėra išmokstama prie stalo, tai turi būti susitikimas su Viešpačiu. Todėl, pasak popiežiaus, liudijimą galima palyginti su atspindėjimu: be Viešpaties šviesos patys nešviečiame. Ir tokiu atveju skelbiame ne jį, bet patys save, savo ar kitų idėjas.
Jėzaus Evangeliją gali skelbti tik tas, kuris būna su Jėzumi.
Jėzaus Evangeliją gali skelbti tik tas, kuris būna su Jėzumi. Panašiai nėra buvimo be išėjimo. Buvimas Kristaus mokiniu, ėjimas paskui Mokytoją neapsiriboja vidiniais dalykais: be misijos, be skelbimo, be tarnystės santykis su Jėzumi neauga. Reikia atkreipti dėmesį, kad Viešpats siunčia mokinius skelbti jų iki galo neparengęs, netrukus po to, kai juos pasišaukė pas save. Kitaip tariant, pats skelbimas yra krikščioniškos formacijos dalis. Abu šie dalykai mus padaro Kristaus mokiniais: būti su juo ir, jam siunčiant, eiti skelbti.
Popiežius Pranciškus pakvietė atsiversti Evangelijos pagal Matą 10 skyrių, kuriame atrasime tikrą skelbimo konstituciją, Jėzaus kalbą mokiniams apie tai, kodėl skelbti, ką skelbti ir kaip skelbti.
Kodėl skelbti? „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“: šiuos Viešpaties žodžius mums naudinga nuolatos prisiminti. Skelbimo pagrindas nesame mes, bet tas grožis, kurį gavome dovanai, be jokių nuopelnų, kai susitikome su Jėzumi, jį pažinome, supratome, kad esame mylimi ir išgelbėti. Kaip tokią didelę dovaną galime pasilaikyti tik sau? Pradedame jausti paskatą šia dovana pasidalyti su kitais: džiaugsmą žinoti, kad esame Dievo vaikai, kartu su broliais ir seserimis, kurie to dar nežino. Tai yra skelbimo motyvas: dalintis gautu džiaugsmu.
Taigi, ką skelbti? „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“, – mokiniams sako Viešpats. Tai yra pirmasis dalykas, kurį turime pasakyti: Dievas yra arti, arti savo žmonių, arti savo tautos. Niekada negalime pamiršti Dievo artumo žmogui, taip pat švelnumo ar gailestingumo. Skelbdami dažnai esame linkę kviesti žmones daryti kažką, kažką gero, tačiau pagrindinė žinia turi būti tai, kad Dievas yra šalia ir mus myli.
Vis dėlto priimti šią meilę gali būti sunku dėl to, kad mes patys norime būti centre, griežti pirmuoju smuiku, patys keisti, o ne būti keičiami, patys kalbėti, o ne klausytis. Bet mūsų skelbimas, pakartojo popiežius, turi būti ne apie mus pačius, bet apie Dievą, leidžiant kitiems pajusti, kad jis šalia ir suteikiant galimybę jį priimti.
Kaip skelbti? Apie tai Jėzus kalba daugiausiai, nes tai yra svarbu. Svarbu ne vien tai, ką skelbiame, bet ir kokiu būdu skelbiame. Svarbios ne sąvokos, ne vien žodžiai, bet ir mūsų jausmai, mūsų elgesys ir mūsų stilius. „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“, – tęsia Viešpats. Jis nesako, kad turime ginčuose įveikti vilkus ar kitaip prieš juos laimėti. Galime galvoti: tapkime svarbūs ir rūpinkimės savo prestižu, o tada pasaulis mus gerbs ir mūsų klausysis.
jei nebūsime kaip avys, Ganytojas negalės mumis pasirūpinti ir apsaugoti.
Tačiau Viešpats leidžia suprasti, kad jo mokinių stilius yra kitoks: būti kaip avims tarp vilkų ir pasitikėti savo Ganytoju. Nes jei nebūsime kaip avys, Ganytojas negalės mumis pasirūpinti ir apsaugoti. Viešpats nori, kad būtume romūs ir pasirengę aukai. Avelės neturi apsimesti vilkais, nes Viešpats, kaip yra parašęs Šv. Jonas Auksaburnis, yra ne vilkų, o avių ganytojas, nes vilkai greitai jas atpažins ir sudraskys, o ganytojas negalės jų apginti.
Kalbant apie tai, kaip skelbti, stebina kitas aspektas: Jėzus siunčia mokinius į misiją ir, užuot nurodęs, ką pasiimti į kelionę, nurodo, ko neimti. Kartais tenka sutikti žmonių, kurie sakosi esą apaštalai ir kurie, pažvelgus į jų lagaminus, atrodo taip, tarsi kraustytųsi iš vienos vietos į kitą. O Viešpats sako: „Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti, nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos“.
Kitaip tariant, Viešpats moko nesiremti materialiomis garantijomis. Turime eiti į pasaulį, bet nesupasaulėti, neperimti pasaulio stiliaus ir vertybių: tai blogiausias dalykas Bažnyčiai. Turime būti paprasti. Tai jau yra skelbimas, ne žodžiais, o pavyzdžiu ir liudijimu. Ir, pagaliau, eiti kartu, būnant bendruomenėje. Viešpats siunčia skelbti visus savo mokinius, tačiau niekas neiškeliauja vienas.
„Apaštališkoji Bažnyčia yra misionieriška ir misijoje ji randa savo vienybę. Taigi: eikime romūs ir geri, kaip ėriukai, nesupasaulėję, eikime kartu. Tai yra gero skelbimo, geros evangelizacijos raktas. Priimkime šį Jėzaus kvietimą: tegul jo žodžiai tampa mūsų atrama“, – vasario 15 d. katechezėje kvietė Šventasis Tėvas.
