Popiežius ketina supaprastinti laidotuvių apeigas, kaip jis teigia knygoje-interviu su Javieru Martinezu-Brocalu (Chavieru Martinesu Brokalu), pavadinimu „El sucesor” (liet. „Įpėdinis”) („Planeta editions”), pasirodžiusioje balandžio 3 d. Teigiama, kad po mirties popiežiaus Pranciškaus kūnas gulės karste, o ne ant katafalko, „oriai, bet kaip ir kiekvieno krikščionio”. Bus surengtas vienas, o ne du budėjimai. Taip pat nebus karsto uždarymo ceremonijos.
Prisimindamas Benedikto XVI laidotuves, Pranciškus interviu sako: „Tai buvo paskutinis toks budėjimas, kai popiežiaus kūnas atidengiamas už karsto ribų, ant katafalko. Kalbėjausi su ceremonimeistru ir pašalinome šį bei daugelį kitų dalykų. Dabartinis ritualas buvo per daug apkrautas”.
Knygoje popiežius Pranciškus taip pat patvirtina, kad sutarė būti palaidotas Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje (it. Basilica di Santa Maria Maggiore) bazilikoje. Pontifikas paaiškina, kad po Marijos Taikos Karalienės statula „yra patalpa, kurioje jie laikė žvakides”. „Tai yra ta vieta, jie man patvirtino, kad viskas paruošta” jo būsimam laidojimui.
Didžiojoje Švč. Marijos bazilikoje buvo palaidoti dar septyni popiežiai, tačiau senais laikais: Honorijus III (1216-1227), Mikalojus IV (1288-1292), Pijus V (1566-1572), Sikstas V (1585-1590), Klemensas XIII (1758-1769), Paulius V (1605-1621) ir Klemensas IX (1667-1669). Daugiau kaip 90 jų buvo palaidoti Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano grotose po bazilika Vatikano sienų viduje.
Popiežius sako, kad Santa Maria Maggiore bazilika, esanti Romos centre tarp Eskvilino ir Viminalo kalvų, jam buvo brangi nuo tada, kai dar nebuvo tapęs popiežiumi, ir kad jis dažnai eidavo ten melstis. Dar jis papasakojo juokingą situaciją netoli vietos, kurioje ketina būti palaidotas. Kartą vienas žmogus ten bandė jį apgauti, bandydamas parduoti laikrodį. „Instinktyviai” Pranciškus tuomet jam pasakė neturįs pinigų, o vėliau žmogelis jam „pasakė, kad jei būčiau išsitraukęs piniginę, jis būtų man smogęs ir ją atėmęs. Neįtikėtina.”
