Paskutinis antrosios popiežiaus vizito dienos Bahreine įvykis buvo ekumeninis maldos už taiką susitikimas Arabijos Dievo Motinos katedroje.
Avalio bažnyčia, dedikuota Arabijos Dievo Motinai, – tai Šiaurės Arabijos apaštališkojo vikariato katedra. Ji buvo konsekruota tik prieš metus – 2021 m. gruodžio 9 d. Sklypą katedros statybai 2013 m. katalikų bendruomenei padovanojo Bahreino karalius.
Susitikime dalyvavo Bahreine gyvenantys įvairių mažų krikščioniškų bendruomenių nariai, taip pat vyskupai ir krikščionių lyderiai, dalyvavę Bahreino dialogo forume, tarp jų ir Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus.
„Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2,9-11), – Apaštalų darbų pasakojimo apie pirmąsias Sekmines ištrauka popiežius Pranciškus kreipėsi į susitikimo dalyvius.
„Atrodo, kad šie žodžiai parašyti mums šiandien, – sakė Pranciškus – nes ir mes esame pakrikštyti viena Dvasia ir sudarome vieną kūną (plg. 1 Kor 12, 13). Nors mes savo žaizdomis sužeidėme šventąjį Viešpaties kūną, tačiau Šventoji Dvasia, kuri vienija visus, yra didesnė už mūsų susiskaldymus.“
kaip stiprinti vienybę, jei istorija, papročiai, įsipareigojimai ir atstumai, regis, traukia mus kitur?
Popiežius atkreipė dėmesį, kad, kaip sakoma Apaštalų darbuose, per Sekmines „visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Krikščionys yra pašaukti susivienyti, kad įvyktų stebuklai, sakė Pranciškus. Tačiau kaip stiprinti vienybę, jei istorija, papročiai, įsipareigojimai ir atstumai, regis, traukia mus kitur? Pasak Pranciškaus, visų pirma turime atsiminti, kad svarbiausia vienybės erdvė ir kartu pagrindinė priemonė jos siekti yra malda, Dievo šlovinimas, kurį Dvasia sužadina kiekviename žmoguje. „Šlovinimas mus veda prie Dvasios šaltinių, sugrąžina mus prie ištakų, prie vienybės.“
Tačiau negalima pamiršti, kad vienybė, kurios link einame, gerbia skirtingumus. Pasakojime apie Sekmines nurodoma, kad visi girdėjo apaštalus kalbant „savo kalba“ (Apd 2, 6): Kitaip tariant, vienybė nereiškia vienodumo, bet leidžia mums priimti vieni kitų skirtingumą.
Per Sekmines mokiniai atsiveria, išeina iš aukštutinio kambario, pradeda keliauti į visą pasaulį ir skelbti bei liudyti Kristų, tęsė Pranciškus. „Vienybė ir liudijimas yra neatsiejami dalykai: negalime tikrai liudyti meilės Dievo, jei nesame susivieniję tarpusavyje; negalime būti vieningi, jei neliudysime, neišplėsime savo interesų ir bendruomenių ribų.“
„Dvasia mus vienija ir siunčia; telkia į bendrystę ir siunčia į misiją. Patikėkime jai maldoje savo bendrą kelionę ir šaukimės jos išsiliejimo, naujųjų Sekminių, kurios suteiks naują žvilgsnį ir paspartins mūsų žingsnius vienybės ir taikos kelyje“, – baigė savo kabą Pranciškus.
Ekumeninio maldos susitikimo dalyviai, kiekvienas savo kalba, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir pabaigoje buvo perskaityta šv. Pranciškaus Asyžiečio malda: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas…“
Popiežius: nepaverskime mūsų bendrų namų didžiuliu arsenalu
Popiežius Pranciškus, penktadienį, lapkričio 4 d., susitiko su Musulmonų vyresniųjų tarybos, surengusios ką tik pasibaigusi forumą „Rytai ir Vakarai už taikingą žmonijos sambūvį“, nariais. Susitikimas įvyko Bahreino karališkųjų rūmų mečetėje.
2014 m. įsteigta Musulmonų vyresniųjų taryba yra nepriklausoma tarptautinė organizacija, siekianti visų musulmonų bendruomenių taikos ir vienybės ginant bendražmogiškas vertybes ir tolerancijos principus. Organizacijos būstinė yra Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Abu Dabyje, o jos pirmininkas – Islamo pasaulio autoritetu pripažintas Ahmadas al-Tayyebas, didysis Al-Azharo imamas, kuris 2019 m. su popiežiumi Pranciškumi paskelbė istorinį dokumentą apie visuotinę brolybę krikščionių ir musulmonų dialogui plėsti.
Prieš Musulmonų vyresniųjų tarybos susitikimą popiežių jo rezidencijoje aplankė tarybos pirmininkas didysis Al-Azharo imamas Ahmadas al-Tayyebas. Jiedu paskui kartu atvažiavo į Bahreino karališkųjų rūmų mečetę. Didysis imamas pristatė popiežiui Šeichą Abdulrahmaną bin Mohammed Al Khalifą, plačiai žinomą musulmonų teologą, Bahreino karalystės Islamo aukščiausiosios tarybos, dalyvavusios rengiant forumą „Rytai ir Vakarai už taikingą žmonijos sambūvį“, pirmininką, ir Mohamedą Abdelsalamą, Musulmonų vyresniųjų tarybos generalinį sekretorių.
Paskui visi keturi kartu įžengė į mečetės salę, pasveikino joje susirinkusius Musulmonų vyresniųjų tarybos narius ir juos lydinčias delegacijas. Susitikimo dalyviams buvo perkaitytos ištraukos iš Korano ir Šventojo Rašto Pradžios knygos, į juos kreipėsi Musulmonų vyresniųjų tarybos ir Vatikano delegacijos nariai, paskui susirinkusiems kalbas pasakė didysis Al-Azharo imamas Ahmadas al-Tayyebas ir popiežius Pranciškus.
Popiežius padėkojo už jam skirtą dėmesį ir priėmimą, pažymėjo, kad atvyko kaip tikintis į Dievą, kaip brolis ir taikos piligrimas, kad trokšta kartu eiti pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasią.
Anot Popiežiaus, „labai svarbu susitikti, vieni kitus pažinti ir pamilti, pirmenybę teikti tikrovei, o ne idėjoms, žmonėms, o ne nuomonėms, atvirumui dangui, o ne atstumams žemėje: brolybės ateičiai, o ne priešiškumo praeičiai, įveikti istorijos prietarus ir nesusipratimus vardan to, kuris yra taikos šaltinis“.
Popiežius sakė, kad didžiosios religijos privalo būti pasaulio kūną vienijančia širdimi, vilties ir kilniausių tikslų siela sužeistai žmonijai, kuri, apimta baimės, sunkiai kvėpuoja po globalizacijos rūbu.
Nuostabus Dievo planas žmonijai buvo visą kūriniją apimantis darnos planas, tačiau žmonės atitolo nuo Kūrėjo ir nuo jo sukurtos tvarkos, radosi problemų, nukrypimų. Žodžiu, iš žmogaus širdies kilo blogio ir mirties tvanas, iš blogio kibirkšties, slypinčios žmogaus širdyje, įsiplieskė darnaus pasaulio sodo gaisras. Viso šito blogio šaknys glūdi Dievo ir brolių atmetime: iš mūsų žvilgsnio išnyko gyvybės Kūrėjas, daugiau nebesijaučiame savo brolių globėjais.
Pranciškus patikino brolius musulmonus, kad visos negandos, socialinės ir tarptautinės, apimant ekonomines ir asmenines, taip pat dramatišką aplinkos apsaugos krizę, kyla iš žmogaus atsitolinimo nuo Dievo ir artimo. Vienintelis ir svarbiausias religijų uždavinys – padėti atrasti užmirštus gyvybės šaltinius, leisti žmonijai iš jų pasisemti praeities išminties, sugrąžinti tikinčiuosius prie dangaus Dievo šlovinimo ir prie žmonių, dėl kurių jis sukūrė Žemę. Pranciškus tęsė:
ienintelis ir svarbiausias religijų uždavinys – padėti atrasti užmirštus gyvybės šaltinius, leisti žmonijai iš jų pasisemti praeities išminties.
„Religijos tam turi dvi priemones: tai malda ir brolybė – nuolankūs, bet veiksmingi religijų ginklai. Mūsų neturėtų gundyti kiti įrankiai, kuriais aplenkiamas Aukščiausiasis, kurio Taikos vardą įžeidžia tie, kurie tiki jėga, puoselėja smurtą, karą ir prekybą ginklais – „prekybą mirtimi“, kurie vis didesnėmis pinigų sumomis mūsų bendrus namus paverčia didžiuliu arsenalu. Kiek daug tamsių sąmokslų ir skausmingų prieštaravimų slypi už viso to!“
Paminėjęs dėl karų migruoti priverstus žmones, kurie paskui nesvetingų šalių yra atmetami, popiežius pažymėjo, kad „šių tragiškų įvykių akivaizdoje, kai pasaulis vejasi jėgos, valdžios ir pinigų chimerą, esame kviečiami prisiminti senolių ir tėvų išmintį, kad Dievas ir artimas yra svarbiau už viską ir kad gelbsti tik transcendencija ir brolybė“.
Anot popiežiaus, religijoms tenka didžiulė atsakomybė prieš Dievą ir žmones, todėl „turime būti pavyzdžiu to, ką skelbiame. Mes, kilę iš Abraomo, tautų tikėjimo tėvo, negalime rūpintis tik savaisiais, bet vis labiau susivieniję turime atsigręžti į visą žemėje gyvenančią žmonių bendruomenę. Palaikykime vieni kitus, tęskime šiandienos susitikimą, eikime kartu!“.
