Birželio 7 d. Maskvoje susirinkęs Rusijos Ortodoksų Bažnyčios sinodas atleido metropolitą Hilarioną iš Maskvos patriarchato išorinių bažnytinių santykių departamento vadovo pareigų. Į jo vietą patriarchas Kirilas paskyrė buvusį savo sekretorių metropolitą Antonijų, pastaruosius kelerius metus ėjusį Paryžiaus metropolito pareigas. Tuo tarpu metropolitas Hilarionas paskirtas Budapešto vyskupu.
Italų katalikų žinių agentūra SIR paskelbė interviu su Popiežiškojo Rytų instituto profesoriumi kun. Stefano Caprio.
Pasak jo, Maskvos patriarchas dažnai taip elgiasi su savo artimiausiais bendradarbiais: kartais be įspėjimo, priklausomai nuo nuotaikos, jis perkelia juos, siunčia į kitas vietas atlikti kitų užduočių.
Hilariono atveju lemiamą įtaką turbūt turėjo tai, kad metropolitas buvo pernelyg nepriklausomas, per daug ėmėsi iniciatyvos, ypač dabartinio karo metu, mėgindamas ieškoti dialogo kelių.
Kaip dabar klostysis Katalikų Bažnyčios ir Maskvos patriarchato santykiai? Pasak profesoriaus, vis sunkiau palaikyti santykius su rusais. Šventasis Sostas padarė viską, kad santykiai nenutrūktų, tačiau šiuo metu juos tęsti labai sunku.
Išvykdamas į Vengriją metropolitas Hilarionas persikelia arčiau Vakarų ir iš ten galbūt galėtų suvaidinti kokį nors vaidmenį. Popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo susitikimas dabartinėmis sąlygomis neįmanomas bent tol, kol nesibaigs karas.
Žinoma, sakė profesorius S. Caprio, popiežius ir toliau deklaruos, kad yra pasirengęs susitikti. Tačiau jis puikiai žino, kad dabartinėmis sąlygomis kiekvienas toks žingsnis gali būti interpretuojamas dviprasmiškai.
Profesorius S. Caprio priminė, kad jau anksčiau dvišaliai Romos ir Maskvos ekumeniniai santykiai klostėsi ne itin gerai. Praėjusio šimtmečio ekumenizmas davė puikių rezultatų, tačiau dabar jau kuris laikas šis procesas yra sustojęs. Pasak profesoriaus, dėl to kalta rusų pusė, jų nenoras diskutuoti tokiais klausimais, kaip Petro primatas, autokefalija.
Antra vertus, reikia atsiminti, kad ekumenizmo istorijoje būna geresnių, daugiau vilties teikiančių periodų, bet būna ir staigių lūžių, atšalimų.
Dabartinis metas – tai laukimo metas, per kurį reikia išlikti jautriems, atviriems, neatmesti nieko, kas buvo sukurta, nekaltinti, bet būti pasirengusiems naujoms dialogo galimybėms.
Profesorius priminė, kad rugsėjo mėnesį Kazachstane vyks tarpreliginis susitikimas, kuriame norėtų dalyvauti popiežius Pranciškus. Nemaža dalis Kazachstano gyventojų yra ortodoksai, susiję su Maskvos patriarchatu. Idėja keliauti į Kazachstaną atitinka Pranciškaus stilių. Jis nori galimą santykių gerinimą pradėti ne nuo centro, bet nuo periferijų.
