Spalio 29 dieną Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija pristatė naują įrankį – pirmąją sisteminę ataskaitą apie nepilnamečių apsaugos procedūras ir seksualinio išnaudojimo prevenciją. Tai nėra statistinis sąvadas, bet normų bei taisyklių vertinamas: kurios veikia ir duoda trokštamų rezultatų, o kurios neveikia ir turi būti koreguojamos. Atsižvelgiant į didžiulę kultūrinę ir teisinę įvairovę pasaulyje, tai gali būti skirtingi dalykai.
Galima pridurti, kad spalio mėnesį, Vatikane vykstant Vyskupų sinodui apie sinodiškumą, lygiagrečiai darbavosi ir Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos nariai ir konsultantai, tarp kurių, galima priminti, yra dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukų. Kai kurie Komisijos nariai taip pat buvo Sinodo dalyviai. Spalio 7–11 dienomis vyko Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisijos plenarinė sesija, spalio 25 dieną įvyko Komisijos vadovų susitikimas su popiežiumi, Komisija taip pat pranešė apie susitikimus su ganytojais iš įvairių geografinių zonų. Spalio 29 dieną Komisija surengė spaudos konferenciją, kurioje pristatė pirmąją sisteminę ataskaitą.
Pasak Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pranešimo, sisteminė ataskaita yra naujas įrankis, kuris padės konkrečiau ir visapusiškiau reaguoti į seksualinio išnaudojimo situacijas bažnytinėje aplinkoje, padėti aukoms ir, labai svarbu, užkirsti kelią naujiems išnaudojimo atvejams, nes, kaip buvo ne kartą pasakyta aukų, o taip pat popiežiaus lūpomis – „ir vieno atvejo yra per daug“. Kasmetinėje sisteminėje ataskaitoje bus siekiama įvertinti apie 15–20 kraštų Bažnyčių, organizacijų, vienuolinių kongregacijų taisykles.
Kaip minėta, jų situacija gali būti labai skirtinga – vienur tai daugumos bendruomenės, turinčios išvystytą tinklą, resursus ir parengtus specialistus, kitur mažumos bendruomenės, turinčios labai mažai resursų ir personalo. Jų teisinis kontekstas taip pat nevienodas. Vienur teisinė valstybė yra stipri, teisinė bazė aiški, o kitur valstybės institucijos silpnos, trūksta teisinių aktų seksualinio išnaudojimo ir jo prevencijos klausimais arba nesugebama jų užtikrinti. Vienur galioja visuotiniai įstatymai, priimti parlamento, kitur labai svarbi paprotinė teisė, kuri gali kisti nuo vieno kaimo iki kito, nuo vienos genties iki kitos. Vienur katalikų bendruomenės yra laisvos ir savarankiškos, kitur jų gyvenimas varžomas arba kontroliuojamas. Vienur apie išnaudojimus yra išmokta kalbėti, ledai pralaužti, o kitur – tai vis dar tabu, nuo kurio labiausiai kenčia aukos.
Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija parengė „visuotines gaires“, kurios nuolatos atnaujinamos.
Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija parengė „visuotines gaires“, kurios nuolatos atnaujinamos, kad bet kokiame kontekste būtų diegiama nepilnamečiams saugi aplinka, bendradarbiaujant bažnytinių bendruomenių vyresniesiems, nariams, šeimoms, draugijoms, švietimo tinklams, taip pat bažnytinėms bendruomenėms bendradarbiaujant su visuomene.
Skaidrumas ir tiesa, taip pat sunkiuose kontekstuose, yra vienintelis tinkamas kelias tiek aukoms padėti, kur jos dar yra nematomos, kur jų dar nepaisoma, tiek Bažnyčios patikimumui ir reputacijai atkurti, kur ji buvo sutrempta ir prarasta dėl seksualinių išnaudojimų nusikaltimų glaistymo arba nemokėjimo į juos tinkamai reaguoti, pabrėžia kardinolas Seanas O’Malley, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos pirmininkas.
Galima pridurti, jog kardinolas taip pat kreipėsi į Vyskupų sinodo dalyvius ir pabrėžė, jog nepilnamečių bei pažeidžiamų suaugusiųjų apsauga, reagavimas į nusikaltimus, pagalba aukoms, naujų nusižengimų prevencija, švietimas apie rizikas, įskaitant virtualią erdvę, atsiprašymo, žalos atitaisymo ir atgailos nuostatos turi būti suvokiami kaip būtinos sinodiškumo prielaidos.
Sinodo dalyvių atsakymą į kardinolo S. O’Malley pastabas galime aptikti Baigiamoje dokumento straipsniuose (žr. 101–102), kuriuose rekomenduojama kraštų Bažnyčioms būti atskaitingoms savo bendruomenei ir pilietinei visuomenei, pristatyti nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugos iniciatyvas, paaiškinti, kaip priimami sprendimai ir kas juose dalyvauja (žr. 102, d).
Kitame Baigiamojo dokumento straipsnyje (žr. 150) nurodoma, kad saugios aplinkos kultūros kūrimas visose bažnytinėse aplinkose yra svarbus uždavinys ir gana išsamiai nurodoma, kaip to pasiekti, nuo juridinių aspektų iki nuoširdaus aukų išklausymo ir palydėjimo. Šiuo požiūriu yra svarbi atskira Komisijos iniciatyva „Memorare“ – steigti aukų išklausymo vietas ir padėti gydyti vidines žaizdas.
