Popiežius Pranciškus – ligoninėje, tad ir šį trečiadienį neįvyko bendroji audiencija. Tačiau, kaip ir prieš savaitę, buvo paskelbtas audiencijai parengtos popiežiaus katechezės tekstas.
Šio trečiadienio popiežiaus katechezėje apmąstomas „Jėzaus Kristaus, mūsų vilties“ slėpinys per jo paaukojimą Jeruzalės šventykloje.
Pasakojime apie Jėzaus vaikystę evangelistas Lukas pabrėžia, kad Marija ir Juozapas buvo klusnūs Viešpaties Įstatymui ir stropiai laikėsi visų jo nurodymų. Tiesą sakant, pastebi popiežius, Izraelyje nebuvo prievolės nešti kūdikį į šventyklą ir paaukoti jį Dievui.
Tačiau tie, kurie stengėsi stropiai laikytis Viešpaties žodžio, šia maldingą praktiką laikė labai svarbia. Todėl Lukas pasakoja apie pirmąsias apeigas, kuriose Jėzaus dalyvavo, apeigas, kurios vyko šventajame Jeruzalės mieste, kuris vėliau buvo visos jo tarnystės tikslas ir kur jo misija bus vainikuota.
Marija ir Juozapas įskiepijo Jėzų į savo šeimos, į savo tautos, į žmonių sandoros su Dievu istoriją. Jie rūpinosi jo augimu, įvedė jį į tikėjimo ir maldos sferą, rengė jį jo pašaukimui. Ir jie patys palaipsniui vis labiau ėmė suvokti, jog tas pašaukimas pranoksta jų žmogiškąjį horizontą.
Šventykla yra maldos namai, kuriuose nuolat dvelkia Šventoji Dvasia. Tą dieną jį įkvėpė Simeoną, pamaldų Dievo tautos narį, gyvenusį laukimu ir viltimi, puoselėjusį troškimą, kad išsipildytų pažadai, kuriuos Dievas davė Izraeliui per pranašus.
Simeonas pajuto, kad į šventyklą atnešamas Viešpaties Pateptasis, jis pamatė šviesą ir išėjo pasitikti to kūdikio, kuris, kaip skelbė pranašas Izaijas, „gimė dėl mūsų“, jis yra sūnus, „mums duotas“, „Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Simeonas apkabino kūdikį. Jis, nors mažas ir bejėgis, iš tiesų yra tas, kuris teikia tikrąją paguodą ir egzistencijos pilnatvę.
Simeonas tai išreiškė dėkingumo kupina giesme, Bažnyčioje tapusia dienos užbaigimo malda: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 29–32).
Simeonas gieda iš džiaugsmo, nes jis pamatė ir atpažino Izraelio ir visų tautų Gelbėtoją. Jis liudija tikėjimą, kurį gauna kaip dovaną ir perduoda kitiems; jis liudija viltį, kuri nenuvilia ir neapgauna; jis liudija Dievo meilę, pripildančią žmogaus širdį džiaugsmo ir ramybės. Kupinas šios dvasinės paguodos senelis Simeonas mato mirtį ne kaip pabaigą, bet kaip išsipildymą, pilnatvę, jis laukia jos kaip „sesers“, kuri nesunaikina, bet įveda į tikrąjį gyvenimą, į tą gyvenimą, kuriuo jis tiki.
Tą dieną ne tik Simeonas išvydo išgelbėjimą kūdikyje Jėzuje. Tas pats atsitiko ir su Ona, daugiau nei aštuoniasdešimties metų moterimi, našle, atsidavusia šventyklos tarnystei ir maldai. Pamačiusi kūdikį, Ona šlovina Izraelio Dievą, atpirkusį savo tautą būtent per šį vaikelį, ir pasakoja apie tai kitiems, dalydamasi su visais pranašyste. Šių dviejų senų žmonių giesmė skelbia Jubiliejų visai tautai ir visam pasauliui. Jeruzalės šventykloje žmonių širdyse įsižiebia viltis, nes į ją įžengė Kristus, mūsų viltis.
Brangūs broliai ir seserys, ragina Pranciškus, sekime Simeono ir Onos pavyzdžiu, ragina Pranciškus, sekime šiais „vilties piligrimais“, kurių akys sugeba matyti tai, kas neregima, kurie moka pajusti Dievo buvimą mažume, kurie moka su džiaugsmu priimti Dievo apsilankymą ir įžiebti viltį savo brolių ir seserų širdyse.
