Lietuvos ambasadorius Petras Zapolskas baigia beveik penkerius metus trukusią misiją prie Šventojo Sosto. Birželio 25 d. atsisveikinimo audiencijoje jį priėmė popiežius Pranciškus. Rugpjūčio 2 d. ambasadorius grįžta į Lietuvą.
Po beveik penkerių metų baigiate misiją prie Šventojo Sosto. Kas toliau? Į kokias pareigas dabar jus skiria užsienio reikalų ministras? Kada bus paskirtas naujas Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto?
-Grįžtu tęsti diplomatinės tarnybos į Užsienio reikalų ministeriją, į protokolo departamentą. Jau yra prasidėjusios naujo ambasadoriaus skyrimo procedūros. Šventasis Sostas jau suteikė agremaną (pritarė siūlomai kandidatūrai, – red. past.). Procedūros Lietuvoje ilgai netrunka, tad tikėtina, kad iki rugsėjo pradžios turėsime naują ambasadorių.
Penkeri metai – gana ilgas laiko tarpas. Kas nuveikta? Žinoma, visų pirma buvo popiežiaus kelionė į Baltijos valstybes 2018 m. rugsėjį…
-Iš tiesų buvo tarsi keturi etapai. Mano pagrindinė užduotis atvykstant į Roma buvo popiežiaus vizitas. Įteikiau popiežiui skiriamuosius raštus 2017 m. rugsėjo 21 d., o 2018 m. rugsėjo 22 d. popiežius atvyko į Vilnių. Tad pirmi metai buvo skirti popiežiaus vizito rengimui. Kitas etapas buvo nuo popiežiaus vizito iki pandemijos. Per toliau ėjusių beveik pusantrų metų viskas pasikeitė. Dabar diplomatinė veikla prie Šventojo Sosto grįžta į normalias vėžes.
Tuo metu, kai mane skyrė ambasadoriumi, svarbiausias suformuluotas uždavinys ir buvo popiežiaus vizitas Lietuvoje. Jis, mano galva, buvo įgyvendintas labai sėkmingai.
Mano pagrindinė užduotis atvykstant į Roma buvo popiežiaus vizitas.
Antrasis uždavinys buvo subalansuoti dvišalių santykių reikalus, tai yra, kad ne tik Lietuvos vadovai vyktų į Romą, bet ir Šventojo Sosto aukščiausi vadovai lankytų Lietuvą. Šis balansas taip pat yra beveik įgyvendintas, nes, be popiežiaus vizito, Lietuvoje du kartus lankėsi valstybės sekretorius kardinolas P. Parolinas, vieną kartą – Vatikano sekretorius ryšiams su valstybėmis arkivyskupas P. R. Gallagheris.
Per penkerius metus Romoje du kartus apsilankė Lietuvos Respublikos prezidentai ir du kartus – Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai, taip pat ir užsienio reikalų ministras.
Taip pat reikėtų paminėti politinių konsultacijų, įvykusių tarp aukščiausių valstybės sekretoriato atstovų ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, ciklą.
Kaip būtų galima trumpai apibrėžti konkrečius Lietuvos valstybės tikslus, dėl kurių ji turi ambasadą prie Šventojo Sosto? Ne tik palaiko diplomatinius santykius, bet turi ir reziduojantį ambasadorių?
-Jei žvelgiame plačiau į mūsų regioną, šiaurės ir Baltijos šalių regioną, tai esame vienintelis katalikiškas kraštas, kuris nuo neatmenamų laikų, dar prieš karalių Mindaugą, yra susijęs su Šventuoju Sostu. Mūsų santykiai visada buvo gana gilūs, nors ne visada geri. Buvo visko.
Paskutinieji laikotarpiai, ypač sovietų okupacija ir Šventojo Sosto vykdyta Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politika, suformavo galbūt šiek tiek romantizuotą požiūrį į Šventąjį Sostą. Tačiau šie santykiai visą laiką buvo labai svarbūs ir aktualūs. Taip pat reikia paminėti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Lietuvos visuomenėje. Tad, manau, aktyvus Lietuvos bendravimas su Šventuoju Sostu yra visiškai pateisinamas ir istoriškai suprantamas.
Šventasis Sostas tarptautinės bendruomenės gyvenimo klausimais, kaip matyti ypač dabar, vykstant karui Ukrainoje, stengiasi išlaikyti nešališką poziciją. Stengiamasi žiūrėti į priekį, į anksčiau ar vėliau ateisiantį pokarį. Ar nebuvo nesusipratimų pastaraisiais mėnesiais aiškinantis Lietuvos ir Šventojo Sosto pozicijas?
-Jei žiūrime pasauliniu mastu, tai visos šalys, išskyrus kai kurias, kurios tiesiogiai dalyvauja agresijoje prieš Ukrainą, pasisako už taiką. Popiežius taip pat nuolatos pasisako už taiką. Galbūt yra skirtingai suvokiama, kaip mes matome šio karo priežastis.
Lietuvoje yra labai aišku, kas yra agresorius, kas pradėjo karą. Tuo tarpu popiežius ne vieną kartą yra kalbėjęs apie šiek tiek kitas agresijos priežastis, kurios ne visai atitinka mūsų ir platesnės diplomatinės bendruomenės suvokimą. Bet iš principo nėra daug skirtumų tarp to, kaip mes įsivaizduojame situaciją Ukrainoje, ten vykdomos agresijos priežastis, ir to, kaip jas mato Šventasis Sostas.
popiežius ne vieną kartą yra kalbėjęs apie šiek tiek kitas agresijos priežastis, kurios ne visai atitinka mūsų ir platesnės diplomatinės bendruomenės suvokimą.
Yra dar vienas dalykas – viešoji erdvė dažnai interpretuoja tai, ką kalba popiežius, pagal savo suvokimą. Tai ir sukelia tam tikrų nesusipratimų. Popiežiaus žodžiai dažnai yra pateikiami šiek tiek pasiklydę ir vertime, ir interpretacijose. Galbūt tai mus šiek tiek ir skiria. Tačiau iš principo nematau didelių skirtumų tarp to, kaip Šventasis sostas interpretuoja geopolitinę situaciją, ir to, kaip mes ją suvokime Lietuvoje.
Vis dėlto manau, kad esama didelio strateginės kantrybės skirtumo. Šventasis Sostas yra strategiškai labai kantrus. Jis žiūri ne vieną, o dešimtis žingsnių į priekį. Jis turi tam laiko. Nebūdamas nei ekonominis, nei karinis subjektas, jis daug giliau ir toliau žvelgia į humanitarinius aspektus. Tuo tarpu Lietuva yra tiesioginės grėsmės akivaizdoje. Mes negalime galvoti, kas bus po to, nes po to gali nieko nebebūti…
Ačiū.
