Pasibaigus Budapešto Didvyrių aikštėje aukotoms Tarptautinio Eucharistinio kongreso uždarymo Mišioms popiežius Pranciškus išvyko tiesiai į oro uostą ir po tik apie pusvalandį trukusio skrydžio pasiekė Slovakijos sostinę Bratislavą.
Bratislavos oro uoste Šventąjį Tėvą pasitiko Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova. Po trumpo pokalbio su ja, popiežius nuvyko į nunciatūrą, kuri iki trečiadienio bus jo oficiali rezidencija. Iškilmingas popiežiaus sutikimas Slovakijoje įvyks prezidentūros rūmuose pirmadienio rytą.
Nunciatūroje jau sekmadienio pavakare įvykdo du pirmieji vizito Slovakijoje susitikimai – pirmiausia ekumeninis susitikimas su Slovakijoje veikiančių Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių atstovais.
Sveikindamas vienuolikos Slovakijoje veikiančių Bažnyčių ir bendruomenių atstovus popiežius visų pirma dėkojo Dievui, kad atgavę laisvę po persekiojimų dešimtmečių Slovakijos, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių krikščionys sėkmingai plėtoja ekumeninį bendradarbiavimą.
Atgavus laisvę reikia išlikti budriems.
Tačiau, pasak popiežiaus, atgavus laisvę reikia išlikti budriems ir saugotis gręsiančios vidinės vergijos, nepakliūti į spąstus, kai tenkinamasi vien duona ir kitais materialiniais dalykais. Ši rizika kyla tada, kai situacija tampa įprasta, kai viskas nusistovi ir tampa stabilu, kai žmogus nieko kito nesiekia, o tik nori išlaikyti ramų gyvenimą.
Pranciškus prašė Slovakijos krikščionis sąstingiui priešintis dviem būdais: visų pirma kontempliacija, savo dvasinės tradicijos puoselėjimu; antra – veiklia artimo meilę. Pasak popiežiaus, bendras artimo meilės liudijimas yra vienas efektyviausių ekumeninio bendradarbiavimo būdų.
„Vienybė pasiekiama ne gerais ketinimais ir bendrų vertybių laikymusi, bet visų pirma tuo, ką darome dėl žmonių, kurie mus priartina prie Viešpaties. Kas gi jie tokie? Tai vargstantys žmonės. Juose yra Jėzus.“ Bendros krikščionių pastangos siekiant padėti vargstantiems žmonėms bus už daugelį žodžių iškalbesnis ženklas, kuris, ypač šiais sunkiais laikais, padės visuomenei suprasti, kad tik būdami silpniausiųjų pusėje mes visi sėkmingai išbrisime iš pandemijos.“
Susitikimui su Slovakijos Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių atstovais pasibaigus, ten pat nunciatūroje, sekė visiškai privatus Šventojo Tėvo bendravimas su vienuolystės broliais jėzuitais.
Popiežius susitiko su Slovakijos prezidente ir politikais
Pirmadienį, antrąją vizito dieną, jis pradėjo oficialiu susitikimu su Slovakijos Respublikos prezidente Zuzana Čaputova.
Susitikimas su valstybės vadove įvyko Slovakijos prezidentūros rūmuose. Vėliau rūmų kieme popiežius pasveikino daugiau kaip du šimtus Slovakijos vyriausybės, pilietinės visuomenės atstovų, taip pat šalyje akredituotą diplomatinį korpusą. Vizito programoje numatyti ir atskiri popiežiaus susitikimai su vyriausybės vadovu ir parlamento pirmininku. Juos popiežius vakare priima nunciatūroje.
„Atvykau kaip piligrimas į jauną šalį, turinčią seną istoriją, į kraštą, kurio šaknys giliai suleistos pačiame Europos viduryje“, – kreipėsi popiežius į Slovakijos valstybinių ir pilietinių institucijų vadovus bei užsienio šalių diplomatus. Jis taip pat atkreipė dėmesį į prieš 28 metus įvykusį taikų Čekoslovakijos pasidalinimą į dvi nepriklausomas valstybes. „Pasaulis žavėjosi dviejų nepriklausomų šalių gimimu be konfliktų. Ši istorija ragina Slovakiją būti taikos žinia Europos širdyje.“
Toliau savo kalboje popiežius paminėjo šio Europos regiono tautoms būdingą svetingumo ženklą, su kuriuo ir jis pats buvo sutiktas atvykęs į Slovakiją: svečias pasitinkamas su duona ir druska. Popiežius atkreipė dėmesį į šių dviejų simbolių sąsajas su Evangelija.
Esmiškai svarbi yra duona. Pats Dievas ją pasirinko kaip būdą pasilikti tarp mūsų. Šventasis Raštas ragina mus ne kaupti duoną, bet ja dalytis. Duona, apie kurią kalbama Evangelijoje, visada laužoma. Tai reiškia, kad tikroji laimė yra ne tiek dauginti tai, ką turime, kiek teisingai pasidalyti su kitais. Laužoma duona taip pat primena trapumą ir kviečia mus rūpintis silpniausiais ir pažeidžiamiausiais žmonėmis. Krikščioniškas žvilgsnis silpnuose žmonėse mato ne naštą ar problemą, bet brolius ir seseris, kuriems reikia padėti. Laužoma ir teisingai padalijama duona taip pat primena teisingumo svarbą. Kad teisingumas neliktų abstrakti idėja, o būtų konkretus kaip duona, reikia rimtai kovoti su korupcija, rūpintis, kad viskas būtų daroma skaidriai ir laikantis įstatymų.
Galiausiai popiežius paminėjo ir tai, kad tiek mūsų maldoje, tiek ir šnekamojoje kalboje daiktavardis „duona“ neatsiejamas nuo būdvardžio „kasdienė“. Darbas užtikrina žmogui kasdienę duoną. Kaip be duonos nėra maisto, taip be darbo nėra orumo.
„Jūs – žemės druska“ (Mt 5, 13), – sako Jėzus. Druska suteikia maistui skonį. Panašiai ir visuomenės gyvenime organizuotų ir gerai veikiančių struktūrų nepakanka, bet reikia ir skonio – solidarumo skonio. Kaip druska suteikia skonį tik tada, kai ištirpsta, taip ir visuomenė iš naujo atranda skonį tuomet, kai yra dosnių žmonių, kurie aukojasi kitiems. Druska taip pat saugo maistą nuo sugedimo.
Popiežius prašė neleisti, kad kilnių šalies tradicijų gero skonio nesugadintų paviršutiniškas vartojimas ir tik materialinės naudos siekimas. Popiežius prašė budriai saugotis ir ideologinės kolonizacijos. Dar prieš kelis dešimtmečius šiuose kraštuose visiems primetama ideologija neleido naudotis laisve, o šiandien kita ideologija atima iš laisvės turinį, pažangą aiškindama kaip pelno siekimą, o teises – kaip individualistinių poreikių tenkinimą.
Dabartinio meto išbandymas yra pandemija. Ji mus moko, kaip lengva susiskaldyti ir galvoti tik apie save. „Kad sėkmingai įveiktume dabartinius sunkumus, turime pripažinti, kad visi esame trapūs ir kad mums visiems reikia kitų“, – sakė Pranciškus. „Niekas negali izoliuotis nei kaip individas, nei kaip tauta. Neverta žiūrėti tik į praeitį, turime pasiraitoti rankoves ir kartu kurti ateitį. Tam reikia kantrybės ir pastangų, drąsos ir dalijimosi, ryžto ir kūrybiškumo. Tačiau dangus laimina žmogaus pastangas. Telaimina jus Dievas, telaimina Dievas šią žemę. Telaimina Dievas Slovakiją!“
Popiežius slovakų dvasininkams: graži Bažnyčia, kuri neatsiskiria nuo pasaulio
Rugsėjo 13 d. susitikime su slovakų vyskupais, kunigais, vienuoliais, seminaristais ir katechetais jis dar kartą pabrėžė, jog Bažnyčia nėra tvirtovė ar pilis ant kalno, iš toli ir iš aukšto žvelgianti į pasaulį, savipakankama.
Bažnyčia yra bendruomenė, kuri nori patraukti prie Kristaus Evangelijos džiaugsmu. Ji neturi pasiduoti didybės pagundai, tačiau išlikti nuolanki kaip Jėzus, kuris visko atsisakė ir tapo vargšu, kad mes būtume turtingi.
„Graži tokia nuolanki Bažnyčia, kuri neatsiskiria nuo pasaulio ir nestebi gyvenimo iš tolo, bet apgyvendina jį iš vidaus“, – tęsė Pranciškus. Bažnyčios centras nėra ji pati. Todėl reikia išsilaisvinti iš perdėto rūpesčio savimi pačiais, savo struktūromis ir visuomenės vertinimų. Reikia pasinerti į žmonių realų gyvenimą ir klausti: kokie jų poreikiai ir lūkesčiai? Pasak Šventojo Tėvo, jam atrodo, kad į šį klausimą galima atsakyti trimis žodžiais.
Pirmasis yra laisvė. Be laisvės nėra tikro žmogiškumo, nes žmogiška būtybė sukurta laisva, kad būtų laisva. Taip pat ir Slovakijos istorija liudija, kad, kai laisvė yra žeidžiama ir žudoma, degraduoja ir žmogiškumas. Laisvė nėra pasiekiama automatiškai, įgyjama kartą visam laikui. Tai nuolatinė kelionė, kartais sunki. Tikra laisvė neapsiriboja išore ar visuomenės struktūromis. Laisvė kviečia asmenį gerai apmąstyti ir būti atsakingam už savo pasirinkimus. Tai gali varginti ir gąsdinti, kartais yra lengviau kartoti senus dalykus, neįdedant į juos širdies, vengiant pasirinkimo rizikos. Gali būti lengviau elgtis taip, kaip nurodo kiti, teigia viešoji nuomonė ar masė. Kartais su vergo būkle linkstama taikytis, kaip skundėsi dalis Viešpaties iš Egipto išvaduotos Izraelio tautos, dėl to, kad tada bent „netrūko svogūnų“…
Tokia idėja neaplenkia ir Bažnyčios – geriau aiškiai apibrėžti dalykai, taisyklės, saugumas ir vienodumas, nei nauji ir atsakingi pasirinkimai. Dvasiniame ir bažnytiniame gyvenime pasitaiko pagunda vietoj neraminančios ir keičiančios Evangelijos ugnies rinktis netikrą ir apsnūdusią taiką.
Nereikia bijoti kreipti žmones į brandų ir laisvą santykį su Dievu, atsisakyti sustingusio religingumo.
Tačiau Bažnyčia, kuri nepalieka vietos laisvės nuotykiui, rizikuoja tapti išdžiūvusia ir uždara vieta. Kai kas prie to pripratęs, bet kitų, ypač jaunos kartos, nepatraukia tikėjimo pasiūlymas, kuris nepalieka jiems vidinės laisvės, jų netraukia Bažnyčia, kurioje reikia galvoti vienodai ir aklai paklusti.
Nereikia bijoti kreipti žmones į brandų ir laisvą santykį su Dievu, atsisakyti sustingusio religingumo. Galbūt pasirodys, jog prarandamas autoritetas ir galia, bet Kristaus Bažnyčia nenori valdyti sąžinių ir užimti erdvių. Ji turi būti vilties fontanas, laisvės ir svetingumo ženklas, padėti palaipsniui atrasti Evangelijos laisvę.
Kitas žodis – kūrybingumas. Popiežius pasitelkė šventųjų Metodijaus ir Kirilo, slavų apaštalų, pavyzdį: kad skelbtų Evangeliją ir pristatytų ją tautoms Europos kontinento žemėse, jie netgi išrado alfabetą. Toks yra ir šiandieninis skubus Bažnyčios Europoje uždavinys: atrasti naujus alfabetus.
Krikščioniškos tradicijos paveldas turtingas, bet daugybei jis tėra praeities atsiminimas, kuris nelemia šiandienos egzistencinių pasirinkimų. Susidūrus su Dievo jautimo ir tikėjimo džiaugsmo praradimu nėra naudinga skųstis, apsikasti gynybinės katalikybės tvirtovėje, teisti ir kaltinti pasaulį. Reikia Evangeliją skelbti kūrybingai.
Atsiminkime tuos vyrus, kurie, nepajėgdami prie Jėzaus atnešti paralitiko per duris, įsilaužė pro stogą. Jei mūsų pamokslavimas ir sielovada nepasiekia žmonių gyvenimo, išmėginkime naujus kelius, kaip kad šventieji broliai Kirilas ir Metodijus. Evangelija negali augti, jei neįsišaknija į tautos kultūrą, simbolius, egzistencijos būdą. Žinome, kad Kirilas ir Metodijus buvo kritikuojami, kaltinami erezija, jiems buvo kliudoma: tai iš suvienodinimo pagundos kylanti ideologija.
Trečiasis žodis – dialogas. Bažnyčia, kuri formuoja vidinei ir atsakingai laisvei, kuri moka būti kūrybinga, moka kalbėtis su pasauliu, su išpažįstančiais Kristų, bet „ne mūsiškiais“, su sunkiai ieškančiais tikėjimo ir su netikinčiais. Tokia Bažnyčia moka suvienyti ir kartu išsaugoti skirtingas tradicijas bei jautrumą, padeda auginti draugystės, dialogo tarp tikinčiųjų, tarp krikščioniškų konfesijų ir tautų daigus.
Vienybė, bendrystė, dialogas visada trapūs, ypač kai už nugaros skausminga ir randus palikusi istorija, dėl kurios rizikuojama nuslysti į nuoskaudą, nepasitikėjimą ir panieką. Tačiau mūsų žaizdos taip pat yra plyšiai, per kuriuos mus gali pasiekti Dievo gailestingumas ir malonė, paverčiantys mus taikos ir susitaikinimo šaukliais. Vienas iš tokių – slovakų kardinolas J. Korec, kuris meldė gailestingumo jį persekiojusiems, kalinusiems, atėmusiems sveikatą. Evangelija gyvenime ir istorijoje auga per nuolankią ir kantrią meilę.
Popiežius Slovakijos žydams: Holokaustas reiškia Dievo vardo išniekinimą
Popiežius Pranciškus pirmadienį išreiškė „gėdą“ dėl daugiau nei 100 000 Slovakijos žydų žudynių Holokausto metu, pasmerkdamas Antrojo pasaulinio karo „neapykantos siautulį“ ir užsitęsusį antisemitizmą.
„Čia, šioje vietoje, buvo išniekintas Dievo vardas“, – kalbėjo popiežius šalia Holokausto memorialo Žuvų aikštėje buvusiame žydų rajone Bratislavoje, kur komunistų laikais buvo nugriauta ten stovėjusi sinagoga.
„Čia, apmąstydami žydų tautos istoriją, pažymėtą šiuo tragišku įžeidimu, mes su gėda pripažįstame, kaip dažnai jo netariamas vardas buvo naudojamas neapsakomiems nežmoniškumo veiksmams“, – sakė pontifikas.
„Susivienykime smerkdami bet kokį smurtą ir visas antisemitizmo formas“, – pridūrė Slovakijoje viešintis popiežius, kuris pirmadienį atvyko į susitikimą su Slovakijos žydų bendruomenės nariais.
Trys dienos prieš popiežiaus atvykimą Slovakijos vyriausybė pirmą kartą paskelbė atsiprašymą dėl karo metais valdžiusio marionetinio režimo vaidmens vykdant Holokaustą.
Slovakija 1939 metų kovo 14 dieną paskelbė nepriklausomybę nuo Čekoslovakijos ir tapo nacių marionete su politiku ir katalikų kunigu Jozefu Tiso (Jozefu Tisu) prezidento poste.
Jam valdant šalis priėmė griežtus antižydiškus įstatymus ir maždaug 75 tūkst. žydų išsiuntė į nacių mirties stovyklas, kur pražuvo maždaug 68 tūkstančiai. J. Tiso buvo nuteistas mirti ir 1947-aisiais pakartas.
Katalikiškoje, šiuo metu keturių partijų centro dešinės koalicijos valdomoje Slovakijoje dabar gyvena tik maždaug 5 tūkst. žydų.
Praėjusią savaitę šalies vyriausybė oficialiai atsiprašė dėl minėtų rasinių įstatymų, nulėmusių, kad šalies žydai neteko žmogaus ir pilietinių teisių, nebegalėjo mokytis. Pagal tuos įstatymus jų turtas taip pat galėjo būti perduotas ne žydams.
Minėdama 80-ąsias 1941 metų rugsėjo 9 dieną priimto „Žydų kodekso“ metines, vyriausybė rugsėjo 8-osios pareiškime nurodė jaučianti „moralinę prievolę viešai pareikšti apgailestavimą dėl buvusio režimo nusikaltimų“.
Slovakijos „Žydų kodeksas“ buvo laikomas vienais griežčiausių prieš žydus nukreiptų įstatymų karo metų Europoje.
Žuvų aikštėje dabar stovi memorialas 105 tūkst. Holokausto Slovakijoje aukų.
Pranciškus: krikščionybė be kryžiaus tampa nevaisinga
Rugsėjo 14 d. ryte Prešovo mieste Šventasis Tėvas vadovavo bizantiškųjų apeigų šv. Jono Auksaburnio Mišių liturgijai. Antradienį buvo minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Savo homilijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie kryžiaus paradoksą, gerai išryškintą Pauliaus: mums, rašo apaštalas, tai Dievo galios ir išminties apreiškimas, o žmonių akyse – skandalas ir kvailystė (žr. 1 Kor 1). Kryžius buvo mirties instrumentas, tačiau per jį buvo duotas gyvenimas. „Regėjusis tai paliudijo“ (Jn 18, 35), – citavo evangelistą Joną popiežius. Šv. Jonas mato ir liudija.
Ką matė Jonas po kryžiumi? Tą patį, ką ir kiti, – nekaltą ir gerą Jėzų, kuris miršta smurtine mirtimi greta dviejų piktadarių. Galima būtų pasakyti, kad matome dar vieną neteisybę, kuri nekeičia istorijos tėkmės. Gerieji pašalinami, o piktieji laimi ir klesti. Pasaulio akyse kryžius yra nesėkmė. Ir mums gali būti sunku priimti kryžiaus logiką – Dievą, kuris mus išgelbėja patirdamas pasaulio blogį. Didelė pagunda nepriimti silpno ir nukryžiuoto Dievo, ar priimti jį tik žodžiais, svajoti apie stiprią triumfuojančią dievybę. Kiek kartų troškome laimėtojų krikščionybės, triumfuojančios krikščionybės, turinčios svorį, svarbios, šlovinamos ir gerbiamos. Bet krikščionybė be kryžiaus tampa nevaisinga.
Šventasis Jonas būtent kryžiuje mato Dievo darbą, nukryžiuotame Kristuje – Dievo šlovę. Jis mato, kad, nepaisant regimybės, jis – ne pralaimėtojas, bet Dievas, kuris savo noru save dovanoja kiekvienam žmogui. Kodėl? Galėjo to nedaryti, išlaikyti atstumą nuo žiauriausių ir varganiausių mūsų istorijos apraiškų. Bet, priešingai, pasirinko įžengti į mūsų istoriją ir pačiu sunkiausiu – kryžiaus – keliu. Nes žemėje neturi būti taip nusivylusio asmens, kad jis negalėtų Jėzaus sutikti net ir savo nerime, tamsoje, apleidime, varganumo skandale, savo klaidose. Būtent ten, kur manoma, kad Dievas negalėtų būti, Dievas mus pasiekė. Jsm tapo savas net kraštutinis apleidimo jausmas. Nuo tol su juo niekada nebesame vieni.
Kiek kartų troškome laimėtojų krikščionybės, triumfuojančios krikščionybės, turinčios svorį, svarbios, šlovinamos ir gerbiamos.
Kaip galime išmokti kryžiuje pamatyti šlovę? Kai kurie šventieji, pasak popiežiaus, mokė, jog kryžius yra knyga, kurią reikia išmokti skaityti. Nepakanka įsigyti knygą ir ją gražiai padėti į kokią regimą vietą. Taip dažnai elgiamasi ir su kryžiumi: jis, ištapytas arba išdrožinėtas, stovi kiekviename bažnyčių kampe, kabo namuose, ant kaklo, automobilyje, nešiojamas kišenėje. Tačiau jis nėta reikalingas, jei nesustojame ir nepažiūrime į Nukryžiuotąjį, neatveriame jam širdies, nesistebime jo žaizdomis dėl mūsų, jei sužeistas Dievas nesujaudina ir nesugraudina mūsų širdies. Tada kryžius yra tarsi neperskaityta knyga: žinome jos pavadinimą ir autorių, tačiau ji nepaveikia mūsų gyvenimo. Nesupaprastinkime kryžiaus iki pamaldumo objekto ar, dar mažiau, – iki politinio simbolio, religinės ir socialinės svarbos simbolio.
Iš Nukryžiuotojo kontempliacijos gimsta kitas žingsnis – liudijimas. Jei pasineriame į Jėzaus žvilgsnį, tada jo veidas pradeda atsispindėti mūsų veide: Kristaus meilė mus užkariauja ir pakeičia. Toks yra ir šio krašto kankinių liudijimas: jie liudijo Kristaus meilę tuo metu, kai visi patarė tylėti, slėptis, neišpažinti tikėjimo. Tačiau jie negalėjo kitaip, kaip tik galiausiai supanašėti su Kristumi net mirtyje.
Tačiau netrūksta progų liudyti ir šiandien. Anot Pranciškaus, ačiū Dievui, kad Slovakijoje krikščionys nepersekiojami taip, kaip pernelyg dideliame skaičiuje kitų šalių. Tačiau liudijimo vertę gali panaikinti supasaulėjimas arba drungnumas, o kryžius reikalauja aiškaus apsisprendimo.
Kryžius nėra vėliava, kurią reikia iškelti, bet tyra naujo būdo gyventi versmė. Kokio būdo? Pagal Evangeliją, pagal Palaiminimus. Liudytojas, kuris kryžių nešioja ne vien ant kaklo, bet ir širdyje, nė į vieną nežiūri kaip į priešą, bet mato visus kaip brolius ir seseris, už kuriuos Jėzus atidavė gyvybę.
Kryžiaus liudytojas nevardija praeities nuoskaudų ir nesiskundžia dabartimi, neina pasaulio apgavysčių ir galios keliais. Jis nori ne primesti save ir savuosius, bet atiduoti gyvenimą už kitus. Jis nesiekia žmonėms daryti įspūdžio savo pamaldumu – tai būtų religinė veidmainystė, o ne nukryžiuoto Dievo liudijimas.
Kryžiaus liudytojas naudojasi tik viena strategija, kaip ir jo Mokytojas: nuolankia meile. Jis nesiekia triumfo, nes žino, kad Kristaus meilė yra vaisinga paprastoje kasdienybėje, visa atnaujina iš vidaus, yra tarsi sėkla, kuri krenta į žemę, miršta ir duoda vaisių.
Pranciškus paprašė prisiminti tuos paprastus ir nuolankius liudytojus, kurie maitino ir augino mūsų tikėjimą. Jie – kasdienybės herojai, mūsų herojai. Liudytojai gimdo liudytojus: taip sklinda tikėjimas. Ne pasaulio galia, o kryžiaus išmintimi, ne per struktūras, o per liudijimą. Ir šiandien Viešpats intensyvioje kryžiaus tyloje klausia kiekvieno: „Ar nori mane liudyti?“
Popiežius Sopulingosios Mergelės Marijos šventovėje
Paskutinis didelis popiežiaus Pranciškaus ir slovakų tikinčiųjų susitikimas įvyko prie Šaštino nacionalinės šventovės, dedikuotos Septynių Sopulių Marijai. Rugsėjo 15 diena, kai liturginiame kalendoriuje minima Švč. Mergelė Marija Sopulingoji, Slovakijoje yra šventė ir kelias dienas trunkančios nacionalinės piligrimystės į Šaštiną kulminacija. Šiemet ir popiežius tapo šios piligrimystės dalyviu.
„Marija yra Motina, kuri dovanoja sūnų Jėzų. Dėl to ją mylime ir gerbiame“, – sakė popiežius homilijoje, pasakytoje jo vadovautose šventės ir piligrimystės Mišiose. Evangelijos šviesoje Marija yra tikėjimo pavyzdys. Šventasis Tėvas paminėjo tris jos tikėjimo savybes: jos tikėjimą galima pavadinti keliaujančiu, pranašišku ir atjaučiančiu.
Skaitome, jog mergaitė iš Nazareto leidžiasi į kelią pas savo pusseserę Elžbietą. Nors ką tik buvo išgirdusi angelo kvietimą tapti Išganytojo motina, neliko namuose kontempliuoti savęs pačios, pajautė, jog ši dovana taip pat yra misija išeiti, dalytis, atverti kitų duris. Įpročių patogumą ji iškeitė į kelionės nežinomybę, namų saugumą – į kelionės nuovargį. Trečiadienio Evangelijos skaitinyje apie kūdikio Jėzaus paaukojimą šventykloje dar kartą matome Mariją kelyje, kuris ją galiausiai atves iki kryžiaus papėdės.
„Taip Mergelė yra tikėjimo pavyzdys slovakų tautai: tikėjimo, kuris leidžiasi į kelią, skatinamas paprasto ir nuoširdaus pamaldumo, esantis nuolatinėje Viešpaties ieškojimo piligrimystėje. Eidami įveikiate statiško, keliomis apeigomis ar senomis tradicijomis pasitenkinančio tikėjimo pagundą, kuprinėje nešate džiaugsmus ir skausmus, gyvenimas jums – tarsi meilės piligrimystė link Dievo ir brolių. Ačiū už tokį liudijimą. Prašau, likite šiame kelyje!“, – sakė Šventasis Tėvas.
Pasak jo, Marijos tikėjimas yra pranašiškas, kaip ir visas jos gyvenimas yra Dievo darbo žmonių istorijoje – pasaulio logiką apverčiančio gailestingumo – pranašystė. Tačiau nepamirškime senojo Simeono žodžių Marijai apie jos sūnų: „šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“. Tikėjimas nėra cukraus gabaliukas, pasaldinantis gyvenimą. Jėzus yra prieštaravimo ženklas, nes neša šviesą ten, kur viešpatauja tamsybės, priverčia jas pasiduoti. Tačiau tamsa visada stengiasi kovoti prieš Jėzų. Jo žodis, tarsi kalavijas, atskiria tamsą nuo šviesos, o mes turime rinktis: užsidaryti ir likti tamsoje ar, pripažinę savo prieštaravimus, stabus, polinkius į blogį, ištiesti ranką tam, kuris visada pasirengęs padėti atsistoti?
Tokių pranašų – prieštaravimo ženklų – reikia ir šiandieninėje Slovakijoje, pažymėjo popiežius Pranciškus. Būti tokiu ženklu reiškia ne priešiškumą pasauliui, bet mokėjimą gyvenimu parodyti Evangelijos grožį, austi dialogą ten, kur jis trūkinėja, būti broliškiems ten, kur susipriešinama, būti svetingiems ten, kur vyrauja asmeninis ir kolektyvinis savanaudiškumas, saugoti gyvenimą ten, kur tarpsta mirties logika.
Marijos tikėjimas, tęsė popiežius, yra atjaučiantis, rūpestingas, jis persiima Jėzaus misija. Nuo Kanos vestuvių iki geliančios patirties prie kryžiaus ant Kalvarijos kalno. „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“, – perspėja Simeonas Mariją. Sūnaus kančia pervėrė ir Motinos širdį: ji nuo to nebėgo, nesiekė šį skausmą užgožti dirbtinais būdais. Tuo pat metu ji nušluosto mūsų ašaras, guodžia ir rodo į Kristų, kuris pasiekė galutinę pergalę. Popiežius Šv. Mišių Šaštino nacionalinėje šventovėje homilijoje linkėjo, kad ir susirinkusiųjų tikėjimas taptų atjauta ir dalijimusi su tuo, kuris sužeistas, kurio pečius slegia sunkus kryžius. Tikėjimas nėra abstraktus, jis padeda mums atsistoti į kito vietą, būti solidariems. Toks tikėjimas, kuklus, ne triukšmingas, malšina pasaulio skausmą ir istorijos vagas palaisto išgelbėjimo vandeniu.
Kelionės į Slovakiją pabaiga
Trečiadienio Mišiomis Šaštino Marijos šventovėje baigėsi sekmadienį Budapešte pradėta 34-oji popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė. Iš Šaštino, jau neužsukdamas į nunciatūrą, popiežius išvyko į Bratislavos oro uostą ir, atsisveikinęs su Slovakijos prezidente Zuzana Čaputova, išskrido į Romą.
Trumpą atsisveikinimo su Slovakija kalbą Šventasis Tėvas pasakė Šaštino šventovėje po Mišių. „Brangieji broliai ir seserys! Atėjo laikas išvykti iš jūsų šalies“, – sakė Pranciškus. „Per šią Eucharistiją dėkojau Dievui už tai, kad suteikė man dovaną atvykti pas jus ir užbaigti savo piligrimystę tikinčių jūsų šalies žmonių apsuptyje, kartu švenčiant didžiąją religinę ir nacionalinę jūsų globėjos, Sopulingosios Dievo Motinos, šventę.“
Popiežius padėkojo Slovakijos vyskupams už visoje šalyje vykusius pasirengimus šiam vizitui ir už nuoširdų priėmimą; dar kartą dėkojo šalies prezidentei ir valdžios institucijoms; dėkojo visiems, kurie prisidėjo įvairiais būdais, ypač malda. Popiežius pasveikino Ekumeninės Bažnyčių tarybos narius, kurie dalyvavo Marijos šventovėje aukotose Mišiose. „Visi jūs esate mano širdyje. Ačiū visiems!“, – sakė Pranciškus.
