Prieš beveik dvi paras trukusio vizito pabaigą popiežius Beiruto uosto krantinėje šventė Eucharistiją kartu su Libano katalikų bendruomene. Prieš Mišias Leonas XIV aplankė prieš penkerius metus įvykusio tragiško sprogimo vietą.
2020 m. rugpjūčio 4 d. Beiruto uoste sprogo nesaugiai sandėliuotas amonio nitratas. Sprogimas nusinešė daugiau nei 200 žmonių gyvybių, sužeistųjų skaičius siekė 7 000, o net apie 300 000 žmonių liko be pastogės – sprogimo banga nušlavė arba smarkiai apgadino jų namus. Prieš penkerius metus Beirute įvykęs sprogimas laikomas vienu galingiausių nebranduolinių sprogimų istorijoje.
Sprogimo vietoje prie paminklo aukų atminimui popiežių pasitiko Libano ministras pirmininkas. Leonas XIV tyliai valandėlę pasimeldė už žuvusiuosius, padėjo gėlių prie paminklo, pasisveikino su keliais asmenimis, kurių artimieji žuvo per sprogimą.
Į Beiruto uosto krantinėje popiežiaus aukotas Mišias atvyko apie 150 tūkstančių katalikų iš viso Libano.
„Iš šios aikštės prie jūros ir aš galiu grožėtis Libano grožiu, apdainuotu Šventajame Rašte. Deja, šis grožis yra užgožtas skurdo ir kančių, žaizdų, kurios pažymėjo jūsų istoriją“, – sakė popiežius ir pridūrė, kad jis ką tik aplankė sprogimo vietą uoste ir meldėsi už tos baisios nelaimės aukas.
Libano grožį užgožia daugybė problemų, kamuojančių jo gyventojus, taip pat trapus ir dažnai nestabilus politinis kontekstas, dramatiška ekonominė padėtis, smurtas ir konfliktai, kurie vis pažadina senas baimes. Tad suprantama, kad dėkingumas lengvai užleidžia vietą nusivylimui, šlovinimo giesmės neranda vietos širdžių tuštumoje, o vilties šaltiniai senka dėl netikrumo ir pasimetimo.
Tačiau, nepaisant daugybės sunkumų, guodžia šiandien per Mišias girdėti Kristaus žodžiai. Jėzus dėkoja Tėvui už tai, kad jis savo didybę atskleidžia mažiesiems ir nuolankiesiems – tiems, kurie nepatraukia dėmesio, kurie mažai arba visai nieko nereiškia, kurie neturi balso.
„Tai ir mums skirta nuoroda, – sakė popiežius, – kad atpažintume mažus daigus, kurie išdygsta ir auga netgi skausmingų įvykių akivaizdoje. Dėl šių šviesų, kurios, nepaisant sunkumų, mėgina apšviesti nakties tamsą, dėl šių mažų ir nematomų daigų, kurie vis dėlto skatina viltį dėl ateities, šiandien turime kaip Jėzus tarti: mes šloviname Tave, Tėve, mes dėkojame Tau, kad esi su mumis ir neleidi mums svyruoti.“
Tačiau mūsų dėkingumas, pabrėžė popiežius, neturi būti tik vidinis jausmas ar iliuzinis paguodos šaltinis. Jis turi mus vesti prie širdies perkeitimo, gyvenimo atsivertimo ir supratimo, jog Dievas nori, kad gyventume su tikėjimo šviesa, vilties pažadu ir meilės džiaugsmu. Mes visi esame pašaukti puoselėti tuos mažus gerumo daigus, nenusiminti, nepasiduoti smurto logikai ir pinigų garbinimui, nesusitaikyti su plintančiu blogiu.
šiandien turime kaip Jėzus tarti: mes šloviname Tave, Tėve, mes dėkojame Tau, kad esi su mumis ir neleidi mums svyruoti.
Popiežius prašė libaniečių, kad kiekvienas atliktų savo dalį ir kad visi suvienytų jėgas, siekdami, jog ši žemė susigrąžintų savo buvusią gerovę: „Turime tik vieną būdą tai padaryti – nuginkluoti savo širdis, nusimesti etninio ir politinio uždarumo šarvus, atverti savo religines konfesijas tarpusavio susitikimams, pažadinti širdyse svajonę apie vieningą Libaną, kuriame triumfuotų taika ir teisingumas, kur visi galėtų pripažinti vieni kitus broliais ir seserimis ir kur pagaliau galėtų išsipildyti tai, apie ką mums kalba pranašas Izaijas: „Šalia vilko patilps ėriukas, leopardas gulės prie ožiuko, drauge ganysis veršis ir liūtas“ (Iz 11, 6).“
„Tai yra jums patikėta svajonė, – sakė popiežius libaniečiams. – Taikos Dievas tai sudeda į jūsų rankas. Libane, pakilk! Tapk teisingumo ir brolystės namais! Būk taikos pranašystė visiems Artimiesiems Rytams!“
Beiruto uoste aukotų Mišių pabaigoje, prieš palaiminimą, popiežius kreipėsi į visus Rytų krikščionis.
„Brangūs Levanto krikščionys, kai pastangos siekiant taikos neduoda greitų rezultatų, raginu jus pakelti akis į ateinantį Viešpatį! Žvelkime į jį su viltimi ir drąsa, kviesdami visus žengti darnaus sambūvio, brolystės ir taikos keliu. Būkite taikos kūrėjai, taikos skelbėjai, taikos liudytojai!“ – prašė jų Leonas XIV.
„Artimieji Rytai turi atmesti keršto ir smurto logiką, įveikti politinius, socialinius bei religinius susiskaldymus ir atversti naujus susitaikinimo ir taikos puslapius. Pernelyg ilgai buvo einama karo siaubo, priešiškumo ir naikinimo keliu. To apgailėtini rezultatai matomi visiems. Mums reikia pakeisti kursą, reikia ugdyti savo širdis taikai.“
„Šioje aikštėje meldžiuosi už Artimuosius Rytus ir visas tautas, kurios kenčia dėl karo, – sakė Leonas XIV. – Ypač meldžiuosi už mylimą Libaną! Dar kartą prašau tarptautinę bendruomenę negailėti pastangų skatinant dialogo ir susitaikinimo procesus. Nuoširdžiai kreipiuosi į tuos, kurie turi politinę ir socialinę valdžią čia ir visose karo bei smurto pažymėtose šalyse: išklausykite taikos ištroškusių savo tautų šauksmą! Visi tarnaukime gyvenimui, bendrajam gėriui ir visapusiškam žmonių vystymuisi.“
„Visiems Levanto krikščionims, tikriesiems savo šalių piliečiams, kartoju: turėkite drąsos! Visa Bažnyčia žiūri į jus su meile ir susižavėjimu. Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija, Harisos Dievo Motina, visada jus saugo.“
