„Katalikai privalo liudyti savo tikėjimą ne verčiami, o dalydamiesi įtikinamu nuoseklaus krikščioniškojo gyvenimo liudijimu taip, kaip darė apaštalai ir pirmieji mokiniai: jie liudijo visuomenėje be krikščioniškų vertybių ir pakeitė žmonių įsitikinimus, į to laikmečio visuomenę įvedė Evangelijos vertybes”, – pirmasis popiežiaus bendradarbis kardinolas Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorius, taip atsakė į ispanų radijo COPE klausimą apie iššūkius krikščioniškajam tikėjimui Europoje.
Pokalbyje, perduodame Velykų proga, kardinolas P. Parolin dalijosi mintimis apie savo beveik aštuonerių metų tarnystę popiežiui Pranciškui, reformas, Bažnyčios diplomatiją, kunigystę, Šventojo Sosto pastangas paremti ir sustiprinti vietines Bažnyčias Kinijoje ir Irake.
Kalbėdamas apie Europą ir naujus įstatymus, susijusius su etikos klausimais, kurie vis labiau atitolina nuo krikščioniškų šaknų, P. Parolin prisipažino, jog tikėjimo nusilpimas dėl vykstančių antropologinių permainų jį glumina, bet pasak jo, žmogaus asmens tapatybės praradimas labiau nei tikėjimo praradimas, reiškia proto, racionalumo praradimą. Popiežius Pranciškus daug kartų yra atkreipęs dėmesį, pavyzdžiui, jog aborto klausimas nėra religijos, bet proto klausimas. P. Parolin pridūrė, jog šiandien, ko gero, pamatinė problema, tariant Benedikto XVI žodžiais, yra protas, ne tikėjimas.
šiandien, ko gero, pamatinė problema, tariant Benedikto XVI žodžiais, yra protas, ne tikėjimas.
Bažnyčios misija Europoje yra liudijimo misija. Turime liudyti savo krikščionišką tikėjimą, viltį ir meilę ne verčiami, o dalydamiesi įtikinamu nuoseklaus krikščioniškojo gyvenimo liudijimu taip, kaip darė apaštalai ir pirmieji mokiniai, kurių liudijimas visuomenėje be krikščioniškų vertybių pakeitė žmonių mentalitetą, įvedė Evangelijos vertybes į to laikmečio visuomenę.
„Šiandien labiau nei bet kada reikia maldos, kad Viešpats leistų būti ištikimiems misijai liudyti Evangeliją ir mūsų priklausymą Bažnyčiai šiandieniniame pasaulyje”, sakė radijui P. Parolin.
Interviu jis taip pat kalbėjo apie savo kaip dvasininko ir diplomato pašaukimą, sakė, kad jie vienas kitam neprieštarauja, ypač po Vatikano antrojo susirinkimo, kuris Bažnyčios diplomatijai suteikė labiau ganytojišką vaidmenį. „Iš esmės mano pašaukimas yra kunigo pašaukimas”, – sakė Pietro Parolin, prisimindamas kaip jis visai to neplanuodamas prieš keturiasdešimt metų buvo pakviestas tarnauti Šventojo Sosto diplomatu. „Jaučiuosi pašauktas būtų dvasininku – Viešpaties tarnu, dirbančiu Bažnyčioje dėl sielų gerovės”, sakė kardinolas.
66 metų amžiaus Pietro Parolin pasakojo, kad jam buvo nemenka staigmena, kai 2013 m. naujai išrinktas popiežius jį pakvietė būti Valstybės sekretoriumi. Kardinolas tuo metu buvo nuncijus Venesueloje. Jis mano, jog užbaigus popiežiaus vykdomą Romos kurijos reformą išliks Valstybės sekretoriaus pareigybė. Valstybės sekretorius toliau koordinuos darbą Valstybės sekretoriate, kuris tarsi vyriausybė, padeda popiežiui vadovauti Bažnyčiai, per tris skyrius: bendrųjų arba vidaus reikalų, santykių su valstybėmis arba užsienio reikalų ir personalo.
„Popiežius labai rūpinasi santykių su kitais puoselėjimu, artumo ugdymu, stengiasi susitikti su žmonėmis. Tai jam būdingas darbo bruožas – jis trokšta Bažnyčios, patikimiau skelbiančios Evangeliją. Priešprieša Bažnyčioje tarp vadinamųjų konservatorių ir pažangiųjų tik kenkia Bažnyčiai, kurios vienybės meldė Kristus. Žinoma, tai kelia rūpestį, problemos kyla greičiausiai todėl, kad popiežius labai akcentuoja Bažnyčios reformą, o to nenorima suprasti”, samprotavo artimiausias popiežiaus bendradarbis.
Pasak jo, Bažnyčios struktūra, tikėjimo paveldas, sakramentai, apaštališkoji tarnystė negali būti keičiami, tačiau yra Bažnyčios gyvenimo būdas, kurį galima atnaujinti, Bažnyčios kuriame veikia nusidėjėliai, gyvenimas, kuris prašosi nuolatinio atsinaujinimo. Kartais pasidalijimas ir opozicija atsiranda dėl nesusipratimų, nesugebėjimo matyti skirtumo tarp to, kas esmiška ir negali būti keičiama ir to, kas nėra esmiška ir turi būti reformuojama, turi keistis pagal Evangelijos dvasią.
„Vatikanas deda daug pastangų, kad būtų užtikrintas normalus Bažnyčios Kinijoje gyvenimas, religijos laisvė ir bendrystė, nes neįmanoma būti Katalikų Bažnyčioje be bendrystės su popiežiumi, šv. Petro įpėdiniu. Šventasis Sostas labai gerbia Bažnyčią Kinijoje dėl jos didžiulių kentėjimų patirties. Žengti žingsniai dar neišsprendė visų problemų, tam dar reikės daug laiko, tačiau žengiame teisingą žingsnį Bažnyčios vidinio susitaikinimo kryptimi, pasakė Pietro Parolin. Norime apsaugoti bendruomenę, kuri dar negausi, tačiau stipri ir gyvastinga”, – kalbėjo radijui popiežiaus bendražygis.
Pasak P. Parolin, popiežiaus vizitas į Iraką, susitikimai su persekiojimus patyrusia, vis dar kenčiančia, nestabilumo sąlygomis gyvenančia Bažnyčia buvo pamoka, kaip liudyti tikėjimą iki kankinystės. „Turėtume to pasimokyti iš irakiečių krikščionių”, patikino Vatikano valstybės sekretorius. „Nepaisant užpuolimų, mirčių, krikščionys Irake toliau liudija tikėjimą! Tai pamoka ir kvietimas – pamoka, kaip būti ištikimiems tikėjimui nepaisant visų sunkumų ir paraginimas su didesniu solidarumu atsiliepti į irakiečių pagalbos prašymus”, – apibendrino jis.
