Šįkart fragmentinė pažintis su Petru Plumpa – žmogumi, tiesiog sukurtu pogrindinei veiklai. Jis buvo prie „Kronikos“ ištakų – suredagavo ir ranka perrašė pirmąjį leidinio numerį, padaugino šimtu egzempliorių – ir taip per platintojų rankas prasidėjo „Kronikos“ kelias pas skaitytojus visame pasaulyje…
Knygų mugėje po „LKB kronikos“ stendą neskubėdamas ir visų „Kronikos“ leidėjų, bendradarbių biografijas skaitinėdamas vaikščiojo 11–13 metų berniukas. Neįprasta, kad tokio amžiaus vaikas taip nuosekliai viską skaitytų, tad įsidrąsinusi jo paklausiau, kuris iš pristatomų herojų jam atrodo patraukliausias. Berniukas parodė į Petrui Plumpai skirtą stendo dalį – vėliavą su portretu ir kelių sakinių biografija. Sakė: „Jis atrodo kietas.“
Smalsaus berniuko parinktas žodis labai tiksliai įvardija Petrą. Jis buvo ir išliko kietas. Iš jo nesitaško jokios emocijos, viskas, ką jis daro, būna išmąstyta, užtikrinta.
Petras augo tikinčioje, patriotiškoje šeimoje. Du vyresni jo broliai dalyvavo Plechavičiaus rinktinėje, vėliau įsijungė į partizanų gretas, buvo nuteisti, sesuo rėmė partizanus, tėvas taip pat buvo nuteistas už besislapstančio sūnaus neišdavimą.
Nuo vaikystės Petras matė, kokias nelaimes atnešė sovietų okupacija, todėl dar besimokydamas Pandėlio mokykloje įstojo į pogrindinę organizaciją, spausdino ir platino atsišaukimus, leido ranka rašytą laikraštėlį „Laisvės balsas“. Po trejų metų įsteigė kitą pogrindinę organizaciją Kaune, Ąžuolyne davė priesaiką. Jau tuomet platino Nepriklausomybės laikų literatūrą, rašė atsišaukimus, leido savo organizacijos laikraštį. Nuo jaunų dienų jam svarbus buvo rašytas žodis, kuriam vėliau ir skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį.
1958 metų Vasario 16-osios išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukštyje iškėlė lietuvišką trispalvę. Baimė šiam žmogui buvo svetimas žodis. Sakė, kad lipdamas su vėliava galvojo ne apie baimę, o apie duotą priesaiką Tėvynei. Tais pačiais metais Petras buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams griežtojo režimo lagerio.
Plumpa įvardija, kad būtent lageryje jis atrado autentišką tikėjimą, ne iš tėvų paveldėtą, o paties asmeninį santykį su Dievu, pokalbį su Juo, maldos esmę. Tuomet jis apmąstydavo kiekvieną maldos žodį. Lageris, kaip pats sako, atvedė į krikščionybę, kurioje atsiskleidė dieviškojo pasaulio didybė, kartu – ir nauji siekiai, darbai, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyba ir kalėjimai.
Grįžęs iš įkalinimo porą metų dirbo kolūkyje, o vėliau atvažiavo į Kauną, įsidarbino Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą ir kitą religinę literatūrą, o paskui perėjo į nelegalų gyvenimą ir užsiėmė pogrindžio spaudos dauginimu.
Įregistruodamas santuoką, nenorėdamas atkreipti valdžios dėmesį į save ir savo šeimą, rusiškame pase (išduotame Mordovijos lageryje), savo pavardę PLUMPA pakeitė į PLUIRAS.
Kai kun. Sigitas Tamkevičius paprašė padėti parengti „Kroniką“, Petras net neabejodamas sutiko. Plumpai nelabai patiko vysk. V. Sladkevičiaus pasiūlytas pavadinimas, nes būtų lyg mėgdžiojimas Rusijoje ėjusios „Einamųjų įvykių kronikos“, jis buvo už tai, kad būtų ne tik faktai, bet ir publicistiniai, filosofiniai, humoristiniai straipsniai, bet įsiklausė į tuometinio vyskupo tremtinio pasiūlymą. Dabar sako, jog buvo pasirinktas teisingas variantas.
Plumpa turėjo kelias slėptuves. Viena iš jų buvo Kaune. Būtent čia jis parengia TSRS vadovybei „Lietuvos katalikų memorandumą“, kurį pasirašė 17 tūkst. žmonių. Jis šį memorandumą per SNO perdavė tuometiniam TSRS vadovui Leonidui Brežnevui. Tarpininkavo S. Kovaliovas ir kiti Rusijos disidentai. Petro turimi ryšiai su Rusijos disidentais vėliau labai pagelbėjo perduodant „Kroniką“ į užsienį.
Plumpos slėptuvė buvo tame pačiame mieste, kur ir gyveno, bet į ją keliaudavo beveik visą naktį, darydamas lankstus, keisdamas drabužius. Toje slėptuvėje Petras suredaguoja ir savo ranka perrašo pirmąjį „Kronikos“ numerį. S. Tamkevičius suredaguotus tekstus surenka spausdinimo mašinėle, atveža atgal Petrui, o šis „sumaketuoja“ viršelį (pavadinimą suklijuoja iš laikraščio iškirpdamas raides), padaugina „Era“ šimtu egzempliorių ir atiduoda platintojams.
1973 m. P. Plumpa antrą kartą suimamas. Vienu metu buvo teisiami keli religinės literatūros platintojai. Petras atsisako advokato, motyvuodamas, kad panašiose bylose advokatai tik pablogina padėtį; pinigai, skirti advokatui, būsią reikalingi jo šeimai ir tikruoju gynėju taip pat būsiąs Dievas. Teisėjas paklausė teisiamųjų tautybės bei pilietybės. Plumpa sakosi esąs lietuvis, be pilietybės.
Plumpa – eruditas, be galo daug skaitantis, analizuojantis, apmąstantis, rašantis, bet niekada savo nuomonės, savo žinių kitiems neprimetantis, niekada nedominuojantis. Būdamas žmonių būryje niekada neužgoš kitų, visų pagarbiai klausysis, o jei kas ko nors paklaus, išsamiai atsakys. Jo žinios teologijos, Lietuvos ir pasaulio istorijos, religijotyros, filosofijos, literatūros ir kitose srityse labai išsamios, todėl jo klausytis ne tik malonu, bet jo pasakojimai lyg savo srities profesoriaus paskaitos.
Santūrumas visur – ir kalboje, ir buityje, ir aprangoje. Žmogus, kuris nieko nereikalauja, niekam nepriekaištauja.
Plumpa – eruditas, be galo daug skaitantis, analizuojantis, apmąstantis, rašantis, bet niekada savo nuomonės, savo žinių kitiems neprimetantis, niekada nedominuojantis.
Ramybė plūsta iš šio žmogaus. Ramus ir pasitikintis jis išlieka visais gyvenimo atvejais. Jo vaikai neprisimena nė karto, kad tėvas būtų pakėlęs balsą ar kada netekęs kantrybės. Namuose taip pat mėgsta ramybę, nes visą laiką kažkuo užsiima – skaito, rašo ar meldžiasi.
Kalbėdamas Petras labai pagarbus, bet kartu ir tiesus. Toks jis buvo ir per tardymus: mažakalbis, bet tvirtai besilaikantis savo žodžio, tiesos. Kai teisėjas kreipėsi į Plumpą: „Ar pažįsti Urboną?“, atsakė: „Nors aš ir viską žinočiau, bet savo draugų katalikų priešams neišdavinėsiu!“
Tikėjimas buvo ne tik atrastas per pirmąjį kalinimą, bet kiekvieną dieną auginamas. Ir nebuvo davatkiškas ar tik tradicinis, o kiekvieną veiksmą atliekant, kiekvieną maldą kalbant buvo įtraukiamas mąstymas. Lageriuose dirbdamas nuolat kalbėjo rožinį ir kitas maldas – taip atsiribodavo nuo kalinio gyvenimo, gyveno savo mintyse.
Petras savitas viskuo, net jo humoras kitoks nei daugumos. Kartais net gerai jį pažįstantys žmonės pagalvoja, ar jis juokauja, ar ne. Petras juokaudamas nesišypso, viską pristato kaip rimtą reikalą. Teismo metu, kaltinamas antitarybine veikla, jis atsakė, kad antitarybinės veiklos organizuoti jis negalėjęs, nes stokojo lėšų ir laiko. Per 5-erius metus jis nepajėgęs nupirkti žmonai palto, tai iš kur būtų ėmęs lėšų antitarybinių kūrinių dauginimui? „LKB kronika“ nesąs antitarybinis leidinys ir neturįs tikslo skiepyti nacionalistines pažiūras. Dėl faktų tikrumo Plumpa sakėsi neturįs tvirtos nuomonės, nes jų nerinko ir netikslino. „Kronikos“ duomenų patikrinimui turėtų būti sudaryta komisija iš ateistų ir tikinčiųjų.
Plumpos šaknys, patirtis jaunystėje jį suformavo, o gal tiesiog Dievas jį apdovanojo, nesuvokiama stiprybe ir valingumu. Palikti mylimą šeimą – žmoną ir tris vaikus, išeiti iš namų ir gyventi atsiskyrus nuo visų ištisas savaites, žinant, kad bet kada gali būti suimtas ir įkalintas, palikti mažus vaikus be maitintojo galėjo tik be galo tvirtas žmogus. Net per teismą pareiškė: kadangi jis labiausiai kaltinamas, privaląs kalbėti pirmas iš kaltinamųjų. Petras taip norėjo įkvėpti kitus teisiamuosius.
Taip, Petras buvo ir yra kietas. Saugumiečių jam suteiktas Chameleono slapyvardis apibūdino jo apgalvotą veikimą, gudrumą, bet jokiu būdu ne pažiūrų kaitaliojimą.
