Visoje Indijoje žmonės, pažįstantys Jėzų – arba norintys Jį pažinti – Šventąjį Raštą atranda naujai. Ir nepaisant rizikos, kuri kyla viešai tapatinantis su krikščionybe šioje šalyje, daugelis jų patiria, kaip Dievas veikia jų gyvenimuose ir bendruomenėse.
Tačiau kaip žodžiai knygoje gali taip stipriai ir iš esmės pakeisti žmonių gyvenimus?
Kaip Biblija pasiekia persekiojamus krikščionis Indijoje
Indijoje gyvena milijonai persekiojamų krikščionių. Nepaisant nuolatinių išpuolių ir religinių fundamentalistų smurto, jų tikėjimas auga.
Biblijos poreikis yra didžiulis. Tikinčiuosius ir tikėjimo ieškančius žmones stiprina ir drąsina galimybė skaityti Šventąjį Raštą.
Todėl organizacijos GCR partneriai, padedami rėmėjų, nusprendė išdalinti 12 500 Biblijos knygų keturiose Indijos valstijose, kuriose krikščionių persekiojimas yra ypač stiprus.
Jau 12 500 žmonių gavo Biblijas. Dažnai jas perduoda pastoriai, slapta susitinkantys su žmonėmis ir užmezgantys su jais asmeninius mokinystės ryšius.
Jau 12 500 žmonių gavo Bibliją. Dažnai ją perduoda pastoriai, slapta susitinkantys su žmonėmis ir užmezgantys su jais asmeninius mokinystės ryšius.
Deja, krikščionys Indijoje dažnai patiria tikslinį smurtą, priverstinį iškeldinimą ir persekiojimą iš hinduistų radikalų bei kitų ekstremistų pusės. Net ir ten, kur smurtas nėra toks intensyvus, jie susiduria su nuolatiniu priekabiavimu ir diskriminacija vien dėl savo tikėjimo Jėzumi. Tačiau rėmėjų pagalba Biblija gali pasiekti tuos, kuriems jų labiausiai reikia.
Sudhos vilties ir atpirkimo istorija
„Biblija tapo mano stiprybe.“ Sudha*, vieniša motina iš atokaus kaimo šiaurinėje Indijoje, ilgus metus kaltino save dėl savo sūnaus negalios. Tik tuomet, kai kažkas padavė jai Bibliją, jos mąstymas pradėjo keistis.
Po vyro mirties Sudha liko viena auginti dvylikamečio sūnaus Arjuno (Ardžuno). Berniukas turi rimtų raidos ir psichikos sutrikimų. Jų prietaringoje bendruomenėje tokios problemos dažnai laikomos dieviška bausme arba karma už praeities nuodėmes.
„Daugelį metų tikėjau, kad esu prakeikta. Kaimynai sakė, kad sūnaus kančios yra mano kaltė, kad kažkada praeitame gyvenime nusidėjau“, – pasakoja Sudha. „Jaučiausi tarsi skęsčiau gėdoje.“
Ji nugrimzdo į neviltį ir savęs neapykantą, įsitikinusi, kad nėra verta meilės ar išgelbėjimo.
Tuo metu pastorius vardu Rameshas (Ramešas) žinojo apie Sudhos sunkumus. Jis rengia maldos susitikimus jos kaime, o vienas gyventojas pirmasis atkreipė jo dėmesį į Sudhos situaciją.
Rameshas pats patyrė ne vieną persekiojimo formą – nuo žodinio priekabiavimo, kai jį kaltina „gadinančiu“ bendruomenę, iki vandalizmo prieš vietą, kur renkasi tikintieji. Nepaisydamas to, jis ir toliau slapta atvyksta į kaimą ir atsineša Biblijų, kurias dalija visiems, norintiems jas gauti.
Evangelijose aprašyta Jėzaus atjauta atstumtiesiems – ypač Jo santykis su ligoniais ir visuomenės atstumtais žmonėmis – giliai palietė Sudhą. Ji pradėjo melstis, prašydama Jėzaus padėti pakelti jos naštą.
Vieną vakarą pastorius susitiko su Sudha, padovanojo jai Bibliją ir papasakojo apie besąlygišką Dievo meilę visiems Jo vaikams. Jis ir toliau ją lanko, aiškina Šventąjį Raštą ir primena apie Dievo gailestingumą.
„Kai pastorius Rameshas man davė Bibliją, net bijojau ją paliesti – maniau, kad tai gali atnešti dar daugiau problemų“, – sako Sudha. „Tačiau skaitydama apie Jėzų pamačiau Tą, kuris myli tokius žmones kaip aš – tuos, kuriuos visi kiti atstumia. Perskaičiau 139 psalmę, kur sakoma, kad Arjunas yra nuostabiai sukurtas, ir pravirkau. Pirmą kartą pajutau viltį.“
Evangelijose aprašyta Jėzaus atjauta atstumtiesiems – ypač Jo santykis su ligoniais ir visuomenės atstumtais žmonėmis – giliai palietė Sudhą. Ji pradėjo melstis, prašydama Jėzaus padėti pakelti jos naštą.
„Pamažu pradėjau matyti Arjuną ne kaip prakeikimą, bet kaip dovaną“, – sako ji. „Net kai kaimas nusisuko nuo manęs, laikiau Bibliją prie širdies, žinodama, kad Dievas yra su manimi.“
Nors kaimynai ją niekina, gėdina, priekabiauja ir net mėto į ją akmenis, Sudha ir toliau laikosi savo tikėjimo ir paguodos, kurią randa Biblijoje. Dabar ji žino tiesą.
