Pasak evangelisto Luko (Lk 24, 1–10), baigiantis nakčiai ir naujai dienai auštant moterys, išsiruošusios prie Jėzaus kapo, pamatė, kad jis tuščias, išgirdo, kad Jėzus prisikėlė, ir nubėgo tai paskelbti kitiems mokiniams. Šiais trimis veiksmais ir mes įženkime į Viešpaties Velykas, kvietė Pranciškus sakydamas šeštadienio Velykų vigilijos Mišių homiliją Šv. Petro bazilikoje. Pagrindinis šv. Mišių celebrantas – kardinolų kolegijos dekanas G. B. Re.
Pamokslą Šventasis Tėvas pradėjo pastebėjimu, jog naktų grožį, aprašytą įvairių rašytojų ir poetų, šiandien stelbia karo šviesos. Leiskime, kad Evangelijos moterys mus paimtų už rankos ir vestų link Dievo šviesos.
„Moterys mato. Pirmasis skelbimas apie Prisikėlimą yra ne formulė, kurią reikia suprasti, bet ženklas, kurį reikia kontempliuoti“, – sakė popiežius Pranciškus. Tai buvo sukrečiantis ženklas – kapas turėjo būti tylus, tvarkingas. Velykos apverčia ir mūsų planus.
Tačiau velykinę viltį nėra lengva priimti, kartais jai nėra vietos mūsų širdyse, kartais ją nustelbia dvejonės ar baimės, kaip ir atsitiko moterims prie kapo, visų pirma išsigandusioms ir nuleidusioms žemyn akis (Lk 24, 5).
„Pernelyg dažnai į gyvenimą ir tikrovę žvelgiame žemyn nukreiptomis akimis; matome tik praeinančią šiandieną, esame nusivylę ateitimi, užsidarome savo poreikiuose, įsitaisome apatijos kalėjime ir toliau skundžiamės bei manome, kad niekas nepasikeis“, – sakė popiežius, apibūdindamas bedžiaugsmę sąstingio prie fatalizmo kapo būseną.
Tačiau šią naktį Viešpats nori suteikti mums kitokias akis, šviečiančias viltimi, kad paskutinį žodį tars ne baimė, skausmas ir mirtis, o beribė Dievo meilė.
Antra, moterys klausosi. „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“, – sako joms du vyrai spindinčiais drabužiais. Mums naudinga girdėti ir pakartoti šiuos žodžius – „jo čia nėra“ – kiekvieną kartą, kai pamanome, kad supratome Dievą ar kad galime jį įtraukti į savo schemas, kai jo ieškome tik akimirkos emocijoje ar sunkumuose, o kitose konkrečiose kasdienėse situacijose ir pasirinkimuose jį nustumiame į šalį ir pamirštame.
Mums naudinga girdėti ir pakartoti šiuos žodžius – „jo čia nėra“.
Kai įkaliname Dievą savo žodžiuose, formulėse ir įpročiuose, bet pamirštame jo ieškoti tamsiausiuose gyvenimo kampeliuose, tarp verkiančių, kovojančių, kenčiančių.
Įsiklausykime ir į moterims užduotą klausimą: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ Negalime patirti Velykų, jei ir toliau liekame mirtyje, jei liekame praeities kaliniai, jei nedrįstame priimti Dievo atleidimo, keistis, atsisakyti blogų darbų, apsispręsti už Jėzų ir jo meilę, jei tikėjimą paverčiame amuletu, taip paversdami Dievą gražiu praeities prisiminimu, užuot sutikę jį šiandien kaip gyvąjį Dievą, kuris nori perkeisti mus ir pasaulį.
„Krikščionybė, kuri ieško Viešpaties tarp praeities reliktų ir uždaro jį į įpročių kapą, yra krikščionybė be Velykų. Bet Viešpats prisikėlė! Neužsibūkime prie kapų, bet eikime ir iš naujo atraskime jį, Gyvąjį! Ir nebijokime jo ieškoti taip pat savo brolių ir seserų veiduose, istorijose tų, kurie tikisi ir svajoja, skausme tų, kurie verkia ir kenčia: Dievas yra ten!“, – kalbėjo popiežius.
Galiausiai moterys skelbia Prisikėlimo džiaugsmą. „Velykos įvyksta ne tam, kad paguostų tuos, kurie giliai gedi dėl Jėzaus mirties, bet tam, kad atvertų jų širdis nepaprastai Dievo pergalei prieš blogį ir mirtį“, – sakė Pranciškus.
Pasak jo, moterys neužsklendė Priskėlimo šviesos asmeninėje ekstazėje, bet bėgo ja dalintis. Prisikėlimas gimdo misionieriškus, o ne sėslius mokinius, kurie žino, kad jų žodžiai gali skambėti kaip „tuščios šnekos“ (žr. Lk 24, 11), kad jie gali būti pavadinti pamišusiais, kuriems įvaizdžio ir reputacijos gynimas nėra pirmoje vietoje.
„Kokia graži yra Bažnyčia, kuri šitaip eina pasaulio gatvėmis! – sakė popiežius. – Be baimės, be taktikų ir oportunizmo, tik su troškimu visiems nešti Evangelijos džiaugsmą. Tam esame pašaukti: pažinti prisikėlusį Viešpatį ir dalytis tuo su kitais; nuversti akmenį nuo kapo, kuriame dažnai uždarydavome Viešpatį, ir skleisti jo džiaugsmą pasaulyje.
Prikelkime Jėzų, Gyvąjį, iš kapų, kuriuose jį užrakinome; išlaisvinkime jį iš formalumų, kuriuose jį dažnai įkalindavome.
Atsibuskime iš apsnūdusio gyvenimo ramybės, kuria jį kartais apsiaučiame, kad jis mums netrukdytų ir nebekeltų nepatogumų.
Atsibuskime iš apsnūdusio gyvenimo ramybės, kuria jį kartais apsiaučiame, kad jis mums netrukdytų ir nebekeltų nepatogumų.
Įneškime jį į savo kasdienį gyvenimą: taikos gestais šiuo karo siaubų paženklintu metu, susitaikymo darbais nutrūkusiuose santykiuose ir užuojauta tiems, kuriems jos reikia, teisingumo ir tiesos veiksmais, kai susiduriame su nelygybe ir melu. O svarbiausia – meilės ir broliškumo darbais.“
„Broliai ir seserys, mūsų viltis vardu Jėzus. Jis įžengė į mūsų nuodėmės kapą, atėjo į tolimiausią vietą, kur buvome nuklydę, ėjo per mūsų baimių brūzgynus, nešė mūsų priespaudos naštą ir tamsiausiose mūsų mirties gelmėse pažadino mus gyvenimui, gedulą pavertė šokiu.
Švęskime Velykas su Kristumi! Jis yra gyvas ir ateina šiandien, perkeičia ir išlaisvina. Su juo blogis nebeturi galios, nesėkmės negali sutrukdyti mums pradėti iš naujo, mirtis tampa perėjimu į naują gyvenimą. Nes su Jėzumi, Prisikėlusiuoju, jokia naktis nėra begalinė ir net pačioje tirščiausioje tamsoje šviečia ryto žvaigždė“, – per Velykų vigilijos Mišias skelbė popiežius Pranciškus.
