IV advento sekmadienio liturgija kviečia mus apmąstyti šv. Juozapo figūrą. Ji pristatoma tuo momentu, kai jam Dievas sapne atskleidžia jo misiją (žr. Mt 1, 18–24).
Taip atverčiamas labai gražus Išganymo istorijos puslapis, kurio pagrindinis veikėjas – trapus ir suklysti galintis žmogus, kaip ir mes, bet tuo pat metu – drąsus ir stipraus tikėjimo, gruodžio 21 d. „Viešpaties angelo“ maldos metu pažymėjo Leonas XIV.
Sekmadienio vidudienį kreipdamasis į tūkstančius maldininkų ir piligrimų Šv. Petro aikštėje, popiežius citavo evangelisto Mato apibūdinimą, jog Juozapas buvo „teisus“ žmogus – tai reiškia, kad buvo pamaldus, gyveno pagal Įstatymą ir lankė sinagogą. Iš kitų žodžių matome, kad jis taip pat buvo jautrus ir žmogiškas.
Tai matome iš to, kad dar prieš angelui atskleidžiant jam slėpinį, kuris išsipildys per Mariją, Juozapas, susidūręs su tokia sunkiai suprantama ir sunkiai priimtina situacija, nepasirinko skandalo ir viešo pasmerkimo kelio, bet diskretišką ir geranorišką savo pažadėtosios sutuoktinės atleidimą. Tokiu būdu jis parodo, kad suvokė giliausią religinės praktikos prasmę: gailestingumą.
Bet jo jausmų tyrumas ir kilnumas tampa dar ryškesni, kai Viešpats sapne jam atskleidžia Išganymo planą, kuriame jam tenka netikėtas vaidmuo: būti Mergelės Marijos, Mesijo motinos, vyru. Juozapas, žengdamas didelį tikėjimo žingsnį, palieka paskutinį saugų prieglobstį ir leidžiasi į ateitį, kuri dabar yra visiškai Dievo rankose. Šv. Augustinas taip apibūdina jo sutikimą: „Dėl Juozapo gailestingumo ir meilės iš Mergelės Marijos gimė sūnus – Dievo Sūnus“ (Pamokslas 51, 20. 30).
Juozapas, žengdamas didelį tikėjimo žingsnį, palieka paskutinį saugų prieglobstį ir leidžiasi į ateitį, kuri dabar yra visiškai Dievo rankose.
Pamaldumas ir meilė, gailestingumas ir pasitikėjimas: tai yra vyro iš Nazareto dorybės, kurias šiandien mums primena liturgija, kad ir mus jos lydėtų šiomis paskutinėmis advento dienomis einant link Šv. Kalėdų.
Tai svarbios nuostatos, kurios ugdo širdį susitikimui su Kristumi ir broliais ir kurios gali padėti mums būti vieni kitiems svetinga prakartėle, svetingais namais, Dievo buvimo ženklu.
„Šiuo malonės laiku nepraleiskime progos jų praktikuoti: atleisdami, drąsindami, suteikdami šiek tiek vilties žmonėms, su kuriais gyvename, kuriuos sutinkame“, – kalbėjo Leonas. Taip pat, anot jo, maldoje atnaujindami savęs, kaip jo vaikų, atidavimą Viešpačiui ir jo Apvaizdai, viską jam su pasitikėjimu atiduodami.
Tegul tai daryti mums padeda Mergelė Marija ir šv. Juozapas, kurie pirmieji su dideliu tikėjimu ir meile priėmė Jėzų, pasaulio Gelbėtoją.
