Baigėsi nuo sekmadienio Vatikane vykusios Romos kurijos gavėnios rekolekcijos. Joms vadovavęs kapucinas tėvas Roberto Pasolini ketvirtadienio vakaro meditacijoje kalbėjo apie poilsį žemiškajame gyvenime ir amžinąjį atilsį; penktadienio rytą paskutinėje meditacijoje buvo apibendrintas visas pastarosiomis dienomis skaitytų meditacijų ciklas, kurio tema buvo „Amžinojo gyvenimo viltis“.
Nuo vaikystės žinome maldą: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje“. Mintis apie amžinybę, kaip amžinąjį poilsį, gali nuvilti, tarsi gyvenimas baigtųsi nesibaigiančiu miegu. Tačiau toks suvokimas kyla iš nesusipratimo: mes poilsį suvokiame tik kaip neveiklumą, kai tuo tarpu, pasak Biblijos, ilsėtis reiškia pasiekti pilnatvę, sakė pamokslininkas.
Pats Dievas ilsėjosi, kai Jėzus, miręs ant kryžiaus, buvo paguldytas į kapą. Jis „nužengė į pragarus“. Kristus per šį atilsį slėpiningai veikė, vadavo įkalintus mirusiuosius.
Šiandien mes poilsį dažnai suvokiame kaip prabangą, kurios negalime sau leisti. Gyvename visuomenėje, kuri reikalauja, kad būtume nuolat aktyvūs, nuolat produktyvūs. Kol gyvensime apsėsti rezultatų manijos, niekada nerasime poilsio. Tik tie, kurie pripažįsta savo ribas, pagaliau gali ramiai pailsėti.
Tikrasis poilsis yra ne neveiklumas, o laisvė, sakė tėvas Pasolini. Tai būsena, kai mums nebereikia nieko kitiems įrodinėti, nes leidžiamės apkabinami Dievo meilės. Gerai išgyventi poilsį reiškia rengtis amžinajam gyvenimui, mokytis gyventi be baimės, atsisakyti to, kas nereikalinga, ir pasitikėti, kad Dievas jau veikia mumyse.
Tikrasis poilsis – tai vidinė ramybė, matuojama ne pasiekimais, bet gebėjimu priimti tai, ką mums duoda gyvenimas. Tai ne pasyvumas, o būdas gyventi intensyviau, bet be nerimo. Tai aktyvus pasitikėjimas, kuris padaro mus laisvais ir sugebančiais mylėti.
Penktadienio rytą per paskutinį gavėnios rekolekcijų susitikimą tėvas Roberto Pasolini apibendrino viską, apie ką buvo kalbėta per visas pastarųjų dienų meditacijas.
Gyvenimas su savo grožiu ir sunkumais kelia mums esminį klausimą: kokia mūsų klajonių šiame pasaulyje prasmė, jei viskam lemta baigtis? Jei neturėtume amžinybės vilties, gyvenimo svoris mus sugniuždytų arba padarytų cinikais.
Kiekvieno žmogaus laukia kūno mirtis, tačiau kiekvieną dieną mumyse vyksta ir vidinis atsinaujinimas. Tai, kas, regis, nyksta, iš tikrųjų turi didesnę paskirtį: Dievas mus sukūrė prisikėlimui. Tai nėra utopinė svajonė, bet į pilnatvę pašauktos egzistencijos logika.
Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinyje Dievas įgyvendino savo meilės planą. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip Nukryžiuotojo pralaimėjimas, iš tikrųjų yra įrodymas, kad Tėvas nepalieka savo vaikų. Mūsų gyvenimas nėra paliktas atsitiktinumui, bet yra dalis atpirkimo plano, kuris mus padaro mylimais vaikais, skirtais amžinybei. Žengę per mirties slenkstį, esame skirti naujam ir šlovingam gyvenimui. Nors mes tiksliai nežinome, kaip viskas baigsis, tačiau žinome, kad tai, kuo būsime, jau yra mumyse užsimezgę. Mūsų ateitis tik iš dalies yra mums atskleista, tačiau ir tai, ką matome šiandien, yra nuostabu: esame mylimi vaikai, dangaus piliečiai, gyvenantys su Dievu per amžius, baigė paskutinę meditaciją gavėnios rekolekcijoms vadovavęs popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini.
