Šiandien švenčiame Pasaulinę misijų dieną. Melskimės už tolimose šalyse gyvenančius misionierius, kurie skleidžia Dievo Žodį tarp tų žmonių, kurie dar Viešpaties nepažįsta. Taip pat stiprinkime savo pačių tikėjimą Jėzumi Kristumi, kad gebėtume savo gerais darbais dar iškalbingiau liudyti krikščioniškąjį tikėjimą. Šiandienos pasaulis yra pilnas dvasinių neregių (šiandienos Evangelija mums papasakos apie Jėzaus išgydytą neregį), kurie prašo mūsų parodyti jiems Šviesą. Mes ir esame tie Dievo Šviesos misionieriai.
Jericho neregio Bartimiejaus išgydymas yra paskutinis Jėzaus atliktas išgydymo stebuklas, pabaigiantis skaitlingus Jėzaus pamokymus apie moralę. Ir tai yra momentas, po kurio keliaujama į Jeruzalę, o ten Jėzaus laukia Didžiosios Savaitės įvykiai, nuo garbingo įžengimo į miestą iki kančios ir prisikėlimo. Taigi šis neregio išgydymo stebuklas nėra „atsitiktinis“.
Jėzus davė labai svarbių pamokymų apie moralę; jeigu jų būtų paisoma, žmonės atsinaujintų savo vidumi, pasikeistų jų mąstysena ir elgsena. Todėl svarbu kalbėti apie širdies išlaisvinimo ir nutyrinimo dovaną, jeigu siekiame atrasti Jėzų – tikrąjį lobį – ir juo sekti. Čia turime galvoje laisvę nuo egoizmo; jausmų laisvę (santuokinę vienybę ir santuokos neišardomumą, meilę ir pagarbą savo vaikams); čia turime galvoje laisvę nuo materialinio turto; laisvę nuo valdžios troškimo.
Kiekvienoje iš šių sričių Jėzaus mokinys patiria nuolatinę įtampą tarp vyraujančios pasaulietinės mąstysenos ir Jėzaus kvietimo. Dažnai įtampa virsta stipriu susidūrimu ir konfliktu tarp blogio sutemų ir Evangelijos šviesos. Kaip tik šioje Evangelijos vietoje, prieš rašydamas apie Jėzaus kelionę į Jeruzalę, evangelistas Morkus ir pasakoja apie Jericho neregio išgydymą.
Aklas elgeta Bartimiejus „sėdėjo prie kelio“ (46 eil.): sėdėjo nejudrus, laukdamas išmaldos, taigi visiškai priklausomas nuo kitų žmonių… Tačiau artinantis Jėzui jo gyvenimas ima keistis: elgeta kelis sykius šaukia Jėzui, pranešdamas apie sunkią savo dalią ir prašydamas pasigailėjimo (47-48 eil.). Priešais elgetą atsiduria grupė mokinių, šie iš pradžių bando jį nutildyti, o po to paragina eiti prie Jėzaus, kuris jį kviečia (49 eil.). Neregys, nusimetęs apsiaustą – savo ankstesnio saugumo simbolį – pašoka ant kojų, pribėga prie Jėzaus, kalbasi su juo, gauna iš Jo tikėjimą ir regą bei pradeda sekti paskui Jėzų keliu (52 eil.). Kelias į Jeruzalę – sunkus, ypač dėl tą savaitę Jėzaus laukiančių įvykių; tačiau mokinys, jau nušviestas Jėzaus šviesos, žino, jog Mokytojas eina priekyje jo, traukia jį prie savęs ir patiki jam misiją, kurią dera atlikti nuolankiai, ištikimai ir su vidine laisve.
Bartimiejus yra mokinio – kuris galiausiai išvysta Mokytojo šviesą ir apsisprendžia juo sekti – paveikslas. Jėzaus kvietimas neregį pasiekia ne tiesiogiai, o per tarpininkus, per kitus žmones, kurių užduotis – perduoti šį kvietimą. Tai žmonės, kurie didžiąją savo laiko dalį skiria vargstančių brolių ir sesių išklausymui; tai žmonės, kurie visuomet atranda padrąsinantį žodį ir geba nurodyti neregiams kelią pas Mokytoją.
Tokia yra tikinčiųjų bendruomenės misionieriška atsakomybė: patyrę Dievo meilę, tikintieji gauna užduotį savo liudijimu ir žodžiu pašalinti kliūtis iš kelio, palengvinti kelionę tiems, kurie ieško Jėzaus šviesos ir tiesos. Mes esame raginami netylėti apie tai, ką girdėjome ir matėme: sutikome Šviesą, ir privalome perduoti ją kitiems žmonėms. Mes visi esame Jėzaus mokiniai ir misionieriai!
Misionieriškas kiekvieno pakrikštytojo įsipareigojimas neturi ribų: pirmiausiai jis nukreiptas į artimiausią aplinką, kad po to pasiektų pasaulio pakraščius.
Misionieriškas kiekvieno pakrikštytojo įsipareigojimas neturi ribų: pirmiausiai jis nukreiptas į artimiausią aplinką, kad po to pasiektų pasaulio pakraščius. Kai kurie misionieriai palieka savo gimtinę ir keliauja toli skelbti Kristaus Bažnyčios vardu: palaikykime juos savo maldomis ir ekonomine parama (kaip tik dėl šios priežasties šio sekmadienio rinkliava yra skirta labiausiai skurstančioms pasaulio misijoms).
Tačiau esama ir kasdienio gyvenimo misionierių, kurie nekeliauja į tolimus kraštus, o lieka savo įprastinėje aplinkoje: tai mes visi! Įsiklausykime į Jėzaus balsą – į Jėzaus, kuris mus gelbsti, išlaisvina iš nuodėmės tamsos – ir neškime šią viltį kitiems žmonėms, gyvenantiems šalia mūsų ir kurie galbūt vis dar paskendę sielos sutemose. Be ilgų kalbų ir pamokslų. Tačiau su meile, viltimi, optimizmu ir tarnyste.
Popiežius Pranciškus savo apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium rašo: “Kiekvienas vyras ir moteris yra misija, ir tai yra priežastis, dėl kurios jie yra šioje žemėje. Būti patrauktiems ir būti siunčiamiems yra du dalykai, kuriuos mūsų širdis, ypač kai ji jauna, jaučia kaip vidines meilės galias, žadančias ateitį ir stumiančias į priekį gyvenimo keliu… Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas apmąstyti šią tikrovę: „Aš esu misija šioje žemėje, ir todėl čia esu“ (EG, 273).
Neatsisakykime gyventi savo tikėjimu! Negalime tylėti apie tai, ką matėme ir girdėjome!
