Naujoje ataskaitoje teigiama, kad krikščionys, kuriems dėl pasaulietinės netolerancijos sunku laisvai reikšti savo įsitikinimus visuomenėje, praktikuoja įvairias vidines savo cenzūros formas.
Ataskaitą rengė Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje stebėjimo organizacija, Lotynų Amerikos religinės laisvės stebėjimo organizacija ir Tarptautinis religinės laisvės institutas. Tyrime pateikiami pavyzdžiai iš Prancūzijos, Vokietijos, Kolumbijos ir Meksikos.
„Pasaulietinė netolerancija stengiasi pašalinti krikščionis, tai tiesiogiai veikia jų gebėjimą laisvai reikšti savo tikėjimą visuomenėje ir skatina įvairių formų vidinę cenzūrą, – teigiama tyrime. – Kai kurie žmonės iš tiesų baiminasi, kad dėl kaltinimų diskriminacija jiems bus iškelta baudžiamoji byla ar pritaikytos baudžiamosios sankcijos, dar kiti baiminasi, kad jų darbe ar darbovietėje bus taikomos drausminės procedūros.”
„Su tam tikromis išimtimis dauguma nusprendė savo tikėjimo išraišką ar nuomonę klausimais, susijusiais su gyvenimu, santuoka ir šeima iš krikščioniškosios doktrinos perspektyvos, laikyti privačia, nes buvo liudininkais sankcijų ar baudžiamojo persekiojimo, kurių sulaukė kolegos ar bendraminčiai”, – priduriama pranešime.
Ataskaitos autoriai pabrėžė, kad nors kai kurie ataskaitoje minimi incidentai gali atrodyti nereikšmingi, jų visuma gali priversti tikinčiuosius jaustis nepatogiai gyvenant pagal savo tikėjimą.
„Keletas įpjovimų jūsų nenužudo, vos sužeidžia. Tačiau nuolatiniai nedideli smūgiai galiausiai daro poveikį. Teigiame, kad iš pažiūros nereikšmingų incidentų sankaupa sukuria aplinką, kurioje krikščionys nesijaučia patogiai – iki tam tikro laipsnio – laisvai gyventi savo tikėjimu, – aiškinama ataskaitoje. – Iš tiesų Vakarų krikščionys patiria ,atšalimo efektą’, atsirandantį dėl jų kultūrinėje aplinkoje jaučiamo spaudimo, susijusio su plačiai viešinamomis teismo bylomis.”
„Dėl subtilaus ir paprastai fizinio smurto nenaudojančio atšalimo efekto, jis dažnai yra nesuprantamas ar net ignoruojamas, todėl iš esmės lieka nepastebimas”, – tęsiama ataskaitoje. – Tai pagrindinė priežastis, kodėl šis reiškinys neatpažįstamas religijos laisvės duomenų rinkiniuose, pavyzdžiui, Pew Research Center indeksuose”, – teigė autoriai.
Ataskaitoje pažymima, kad savicenzūra ne tik riboja žmonių galimybes reikšti savo religinius įsitikinimus, bet ir „teisės į religijos laisvę pažeidimai gali lemti religijos išnykimą tam tikrame kontekste”.
Tyrimas kelia pagrįstą klausimą, kaip įmanoma, kad brandžioje, liberalioje demokratinėje visuomenėje, kuri pasisako už toleranciją, įvairovę, įtraukų ir atvirą diskursą, žmonės bijo laisvai reikšti savo nuomonę?
Dauguma krikščionių tyrimo dalyvių nežinojo apie savo vidinę cenzūrą. Tačiau kai kurie taip reguliariai ją naudojo, kad nustojo su savo cenzūra susijusias savybes laikyti problema.
Bažnyčia leido sau užsiimti savicenzūra.
„Bažnyčia leido sau užsiimti savicenzūra… Krikščionių religiniai lyderiai turi daugiau laisvės laisvai reikšti savo mintis (tačiau ne visada ja pasinaudoja)”, – teigiama tyrime.
Reaguodami į savicenzūrą, autoriai pabrėžė, kad reikia „skubiai šviesti politikos formuotojus, valstybės tarnautojus (įskaitant policiją) ir teisėjus apie religiją, kad padidėtų jų religinis raštingumas”.
„Matome, kad didelis religinis neraštingumas lemia nesupratimą, kaip religija veikia elgesį įvairiose visuomenės srityse ir koks yra teisėtas religijos vaidmuo viešojoje erdvėje, – rašė autoriai. – Todėl neraštingumas gali būti ,praktinio nepakantumo’ krikščionims priežastis”, – skelbia tyrimas.
