Tuo metu, kai Grenlandija atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, slovėniškoji portalo Aleteia redakcija pasikalbėjo su žmogumi, kuris gerai pažįsta grenlandus – jų parapijos kunigu.
Grenlandijoje gyvena vos 57 tūkst. žmonių, iš kurių tik nedaugelis yra katalikai. Vienintelė katalikų parapija veikia sostinėje Nūke; jai vadovauja tėvas Tomažas Maicenas, pranciškonas, taip pat misionierius Danijoje. Jis keletą kartų per metus Grenlandijoje praleidžia po tris savaites. Vietinius katalikus aplanko ir kiti kunigai, tad didžiąją laiko dalį bendruomenei būna prieinamas bent vienas katalikų kunigas.
„Iš pradžių maniau, kad žinau, kas yra šaltis. Tačiau Grenlandija – visai kas kita!“ – prisipažįsta tėvas Tomažas. Kilęs iš Slovėnijos, jis pasidalijo su Aleteia slovėniškąja redakcija įspūdžiais apie Grenlandiją, Daniją ir jų žmones bei paragino melstis už taiką ir saugoti pažeidžiamą gamtinę aplinką.
– Koks buvo Jūsų kelias į kunigystę ir kodėl pasirinkote Mažesniųjų brolių konventualų ordiną?
– Nuo jaunų dienų jaučiau, kad Viešpats kviečia mane kažkam ypatingam. Tačiau mano kelias į kunigystę nebuvo tiesus: buvo ieškojimų, abejonių, net akimirkų, kai klausiau savęs, ar tai tikrai man. Tačiau Viešpats kiekvienam iš mūsų turi savą kelią ir savą laiką. Susipažinęs su konventualais pranciškonais buvau įkvėptas šv. Pranciškaus dvasios paprastumo. Man patiko, kad šventasis neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet tiesiog mylėjo Dievą ir visą kūriniją. Pranciškonų džiaugsmas ir brolybė mane patraukė.
– Kaip atsidūrėte Danijoje ir Grenlandijoje? Ar norėjote tapti misionieriumi?
– Žinote, Grenlandija tikrai nebuvo mano svajonių sąraše! Kai vyresnieji paklausė, ar norėčiau vykti į Daniją, įsivaizdavau Kopenhagą – gražų senamiestį, kultūrą… Grenlandijos tikrai nesitikėjau! Tačiau misionieriaus gyvenimas pilnas netikėtumų. Savo misiją Danijoje pradėjau 2017 m., kai pranciškonai sugrįžo į Kopenhagą po beveik 100 metų pertraukos.
Tai buvo didelis palaiminimas: XIII a. ten turėjome 26 vienuolynus, vėliau Reformacija mus privertė pasitraukti, o dabar sugrįžome. Vėliau atsirado galimybė vykti į Grenlandiją. 2023 m. tapau Kristaus Karaliaus bažnyčios Nūke parapijos klebonu. Tai – kažkas ypatinga… Didžiausioje pasaulio saloje yra tik viena katalikų parapija! Ir aš, slovėnas, tapau jos klebonu. Tai Dievo darbas, ne mano.
– Ar jums patinka šaltis ir sniegas? Kaip prisitaikote prie žemų temperatūrų?
– Iš pradžių maniau, kad žinau, kas yra šaltis. Juk ir Slovėnijoje būna žiema. Tačiau Grenlandija – visai kas kita! Tai šaltis, kuris smelkiasi iki kaulų, vėjas, kuris kone nuneša. Tačiau prie to pripranti. Žmonės pripranta prie visko, jei reikia. Ta tyla, kai viską dengia sniegas, tas švarumas – kažkas ypatinga.
Kartais, stovėdamas pakrantėje ir žiūrėdamas į jūroje plaukiojančius ledkalnius, sakau sau: „Kaip man pasisekė matyti šiuos Dievo kūrinius!“ Šiam ledui – tūkstančiai metų, o spalvos – mėlyna, turkio, balta – tarsi pats Dievas jas būtų nutapęs. Tokiais momentais pamiršti šaltį ir vėją. Matau tik grožį. Nepaisant šalčio Grenlandija man tapo labai brangi – pirmiausia, dėl nuostabių šiaurės pašvaisčių.
– Ar galėtumėte trumpai apibūdinti Grenlandijos katalikų gyvenimą? Kaip jie gyvena savo tikėjimu?
– Grenlandijoje katalikų labai mažai. Dauguma žmonių priklauso liuteronų Bažnyčiai, kuri čia gyvuoja jau šimtmečius. Mūsų bendruomenę Nūke sudaro apie 500 žmonių, dauguma jų – imigrantai: filipiniečiai, vietnamiečiai, europiečiai. Grenlandų katalikų – labai nedaug. Jie gyvena savo tikėjimu labai paprastai ir nuoširdžiai. Čia tikėjimą reikia pasirinkti. Niekas netampa kataliku vien todėl, kad tokie buvo tėvai. Tu esi katalikas, nes pats taip nusprendei.
– Šiaurės gyventojai paprastai santūresni. Kaip jus priėmė grenlandai?
– Danai ir grenlandai nekalbūs, bet labai šilti. Jie – tylos ir gamtos žmonės. Tyla juos suformavo. Jie nėra šalti – tiesiog kitokie. Jų šiluma tyli ir gili. Aš išmokau, kad tyla nėra priešas. Dievas gyvena tyloje. Grenlandai tai žino.
– Ką veikia kunigas Grenlandijoje, norėdamas būti arčiau jaunimo?
– Mes keliaujame po fjordus, stebime ruonius, kartais net banginius. Prie vandens ir ledo kalbamės apie gyvenimą, apie Dievą. Geriame karštą šokoladą ar kavą, sėdime kartu, juokiamės. Taip jie bendrauja.
– Ką reiškia būti misionieriumi Danijoje?
– Danija yra viena labiausiai sekuliarizuotų šalių. Liuteronų Bažnyčia čia – labiau kultūrinė institucija. Katalikams kitaip: mes maža, bet gyva Bažnyčia. Žmonės ateina ne iš įpročio, o iš pasirinkimo. Tai labai keičia požiūrį į tikėjimą.
– Kaip gyvenimas Šiaurėje jus keičia?
– Išmokau nuolankumo, tylos, kantrybės ir dėkingumo. Šiaurė daro mane žmogiškesnį, labiau panašų į kunigą ir pranciškoną. Šv. Pranciškaus dvasia čia jaučiama labai stipriai.
– Ar turite kokią istoriją iš gyvenimo Šiaurėje?
– Pirmą žiemą buvo minus 20 laipsnių, o išlipus iš lėktuvo šaltis taip smogė, kad vos galėjau kvėpuoti. Tačiau supratau: gyvenimas Šiaurėje – tai dovana. Kartais sunki, bet dovana. Dievas veikia visur – ir šaltyje, ir karštyje, ir tyloje, ir tarp žmonių.
Kviečiu melstis už taiką ir gerbti suverenitetą, taip pat rūpintis gamta – ypač trapia Arkties aplinka.
Grenlandija jus sveikina – tyla, sniegu ir viltimi. Telaimina jus Dievas ir šilti linkėjimai iš Nūko.
