Muzika visada buvo ir bus svarbi kiekvieno iš mūsų gyvenime. Ji guodžia, linksmina, įkvepia ir suteikia vilties, ji lydi ir kai sunku, ir kai linksma. Karantino laikotarpiu muzika kaip niekada reikalinga, kai aplink daug nerimo ir nežinios, būtent muzikos garsai gali nuraminti širdis.
Operos solistė Marija Dūdaitė atvira – galvodama apie muzikantės duoną, tikrai nemanė klasikos įtraukti į pasirinkimų sąrašą. Tačiau šiandien solistė dėkinga, kad vietoje džiazo muzikos pasirinko klasiką. Iš Lietuvos kilusi, o dabar Vokietijoje gyvenanti solistė mūsų skaitytojams atvers savo širdį apie kelią į sėkmės olimpą, atradimus ir kodėl klasikinė muzika gali daugelį nustebinti.
– Marija, nuo mažens jums buvo aišku, kad eisite muzikos keliu? Jei taip, kaip tai atpažinote?
– Mano akimis, tai buvo labai logiškas gyvenimo posūkis. Dabar prisiminus savo vaikystę, žvelgiant į ją iš šalies ar klausantis tėvelių pasakojimų atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvo labai aiškių muzikinio kelio užuomazgų, tačiau tuo metu, žinoma, tai atrodė labiau kaip pomėgis ar užklasinė veikla.
Kadangi pradinėje mokykloje mūsų visai klasei buvo pasiūlyta groti smuiku, į muzikos mokyklą mane užregistravo tėvai, bet aš pati jau ir prieš tai degiau noru juo groti. Ar tai sutapimas, ar likimas, turbūt būtų galima svarstyti?! Tačiau tikrąjį savo pašaukimą – dainavimą – atradau žymiai vėliau. Atpažinti tai buvo pakankamai lengva, nes tik pradėjus mokytis klasikinio dainavimo dingo mano visos ateities abejonės.
– Buvote maištingas vaikas ir į operą žiūrėjote tikrai kategoriškai ir labiau norėjote atlikti džiazo muziką – kaip nutiko taip, kad pamilote klasiką?
– Nesakyčiau, kad buvau maištingas vaikas, tačiau į klasikinę muziką tikrai žiūrėjau skeptiškai. Dar kaip vakar pamenu savo žodžius dešimtoje klasėje, kad „jei gyvenime kada ir mokysiuosi dainavimo, tai tikrai niekada nesimokysiu klasikinio, o tik džiazinio“. Dabar, žinoma, kyla šypsena prisiminus tą dieną, nes ta taisyklė „niekada nesakyk niekada“ labai pasiteisino.
Matyt, gyvenimas norėjo mane pamokyti. Bet už tą pamoką esu tikrai labai dėkinga. Ne be reikalo sako, kad Dievo ranka mus lydi. Gyvenimas apsiverčia, kai prieš tavo akis netikėtai pasitaiko galimybė. Aplinkybėms susiklosčius turėjau progą stoti į paruošiamuosius dainavimo kursus VDU Muzikos akademijoje.
Galvojau, kad neturiu ko prarasti ir tokiu būdu galiu įgyti bent jau stipresnius dainavimo pagrindus. Įstojusi supratau, kad įkliuvau. Pajutau didžiulę palaimą ir savąjį pašaukimą.
– Kokią klasiką atradote, kai ją pamilote?
– Aš atradau ją visiškai kitokią, negu tikėjausi: išskirtinę, pakankamai laisvą, ne tą stereotipinę griežtą, neištyrinėtą ar nuobodžią daugumos žmonių akimis. Aš klasikoje atradau save.
Man tai buvo labai tyras mano jausmų ir kartu minčių išreiškimo būdas. Savo vertybę įsijausti į kito žmogaus gyvenimą aš paverčiau savo talentu įsijausti į skirtingus vaidmenis.
– Vos pradėjusi domėtis muzika atradote save ir kaip smuikininkę. Koks šiandien jūsų ryšis su smuiku?
– Neslėpsiu, deja, smuiko rankose nelaikiau jau 6 metus. Dar universiteto laikais pirmuose kursuose teko griežti, tačiau tuo mano smuikininkės kelias ir baigėsi. Žinoma, esu dėkinga, kad mano muzikinis kelias prasidėjo būtent nuo šio instrumento.
Nuo mažų dienų jaučiau didelę aistrą ir norą juo groti. Pamenu, kaip dar būdama visai mažytė žiūrėdavau LRT televizijos laidą „Duokim garo“ ir pasiėmusi du pieštukus, vieną – vietoje smuiko, kitą – vietoje smičiaus, imituodavau, kad griežiu.
Tai buvo labai gera praktika, disciplina, klausos lavinimas, įsipareigojimas ir muzikos pažinimas. Be to, operos solistas neegzistuoja be didžiulės gvardijos žmonių: savo kolegų, visos teatro trupės, užkulisio darbuotojų, dirigento, režisieriaus ar orkestro, tad kai dabar savo profesiniame kelyje sutinku tiek daug muzikantų, geriau suprantu, vertinu ir gerbiu jų darbą bei nežmoniškai sunku jų įdirbį.
– Ieškant savęs labiau teko išmėginti ir gyvenimą Italijoje, o dabar gyvenate Vokietijoje, kaip tai paveikė jūsų, kaip operos solistės, karjerą?
– Manau, kad tai apvertė mano gyvenimą absoliučiai aukštyn kojomis. Supratau, ką reiškia europinis lygis, internacionalinė bendruomenė, kad nėra „vienos muzikinės tiesos“. Kitaip tariant, tai atvėrė man akis, leido man save geriau įvertinti iš šalies.
Sužadino mano norą, įžiebė tą ugnelę – susidomėjimą pamatyti ir išmokti daugiau, nes tik išvažiavusi supratau, kad esu toli gražu ne geriausia ir, kad konkurencija yra nežmoniškai didelė. Tai buvo tarsi lūžio taškas, tačiau dėl jo krauju pradėjo tekėti adrenalinas. Dėl visos šios patirties išmokau būti lankstesnė ir tolerantiškesnė, atvėriau duris į platųjį pasaulį.
– Koks Vokietijoje požiūris į klasikinę muziką ir kokius esminius kultūros principus galite įvardyti?
– Galiu kalbėti tik iš savo patirties, tačiau kultūrine prasme, manau, pasirinkau vieną iš stipriausių šalių Europoje. Jau nuo pat atvažiavimo į Vokietiją jutau, kad klasikinės kultūros bendruomenė yra labai didelė ir aktyvi. Beveik kiekviename, net ir mažiausiame šalies miestelyje, galima rasti teatrą ar koncertinę salę. Yra vyrauja didžiulė pagarba atlikėjui ir apskritai meno žmonėms.
Jie labai pabrėžia, kad tai nėra populiariausia specialybė, o kaip tik – viena unikaliausių. Jų teatro pasirodymų ar koncertų lankomumas, pilnos salės kalba pačios už save – jie dažniausiai vertina bet kokį muzikinį pasirodymą, ar tai būtų akademijos studentas, ar pasaulinio lygio atlikėjas. Tad šiuo klausimu, manau, kad man pačiai labai pasisekė.
– Išgyvename pandemiją, kokia meno žmonių realybė Vokietijoje?
– Deja, mano akimis, meno žmonių realybė yra šiek tiek graudoka. Žinoma, stengiamasi planuoti ateitį, mąstyti pozityviai, tačiau tie planai vis dar nėra realizuojami.
Aišku, negalima paneigti fakto, kad Vokietija yra labai didelė šalis ir kiekvienas regionas per pandemiją turi savo atskiras taisykles, tačiau mano krašte greitu metu dar tikrai nėra planuojama atidaryti teatrų ar organizuoti koncertų.
Padėtis gana liūdna, nes konkurencija išlikusi ta pati, jei ne didesnė, ne visos institucijos gali repetuoti, o jei ir repetuoja – jie nežino, kada galės pasirodyti.
Bet, matyt, nėra padėties be išeities, nes žmonės pradėjo ieškoti šios situacijos sprendimo būdų supratę, kad jei pasirodymai negali vykti tokiu būdu, juos reikia perkelti į virtualią internetinę erdvę – transliuoti pasirodymus gyvai ir būti prieinamesniems dar didesnei auditorijai žmonių.
– Kaip šiandien atrodo jūsų diena?
– Iš tikrųjų, mano nė viena diena nėra monotoniška, gal dėl to ši specialybė mane tiek ir žavi. Dažnai pastebiu, kad rytais nė nebūčiau pagalvojusi, kad mano diena taip baigsis. Žinoma, dėl pandemijos dienos įvairovė gal yra šiek tiek menkesnė, tačiau veiklos tikrai netrūksta.
Šiuo metu baigiu jau trečias aukštojo mokslo studijas, tad mano dienotvarkė labai priklauso nuo repeticijų skaičiaus ir ilgio. Bet kokiu atveju per dieną tikrai stengiuosi įtraukti ir šiokį tokį sportą: jogą, mankštą, šokius, bėgiojimą ar ilgesnį pasivaikščiojimą, taip pat dažnai dienos dalį skiriu ir savarankiškam programų mokymuisi, pasiruošimui konkursams ar perklausoms.
– Marija, kokią save matote po penkerių metų?
– Labai geras ir taip pat sudėtingas klausimas. Svajoti aš mėgstu, tik pakankamai tyliai. Kaip matome iš visų praėjusių metų, net ir patys geriausi planai ir svajonės ne visada virsta realybe. Žinau tik vieną, kad aš matau save laimingą. Nes širdyje žinau, kad aš gyvenime nenustosiu tobulėti ir dainuoti.
Nors mane nežinomybė prieš tai gąsdino, šiuo metu ji ramina, nes pagaliau jaučiuosi atradusi ramybę su savimi. Manau, dažnai žmonės klysta turėdami labai aiškų tikslą ir galvodami, kad jei jo nepasieks – jie bus nelaimingi.
Turbūt tokiu atveju jie niekada ir nebus laimingi. Nesakau, kad gyvenime nereikia planuoti ar neturėti savo tikslų, tikrai ne. Tačiau nereikia pamiršti mėgautis procesu ir suprasti, kad jei kaip mes tikėjomės, ir neįvyko, tai visiškai nereiškia, kad neatsitiko milijoną kartų geriau. Išmokime džiaugsmą atrasti ir pačiuose mažiausiuose dalykuose!
– Klasiką mėgti ir atrasti verta, nes?..
– Visų pirma, tai gali jus pačius nustebinti labiau nei kada būtumėte pagalvoję, antra, jūs tapsite patys atviresni pasauliui ir, trečia, klasika gali būti labai įvairi: tiek tragiška, tiek komiška, tiek nuotaikinga, tiek gaivinanti ar atpalaiduojanti.
Klasikos neverta bijoti, o kaip tik reikia pasistengti atvira širdimi ją priimti ir gal net išvysite joje dalelę savęs?!
– Ačiū už pokalbį.
