Alejandro Monteverde (Alechandras Monteverdė), praėjusios vasaros kino hito „Laisvės garsas” režisierius, vėl sugrįžta. Šį kartą jis pasakoja įkvepiančią istoriją apie Motinos Cabrini darbą, kurio ji ėmėsi gindama skurstančius Niujorko vaikus.
Naujasis režisieriaus filmas pasakoja tikrąją Frančeskos Cabrini, dar žinomos kaip šventoji Frančeska Ksavera Cabrini, istoriją ir bus išleistas „Angel Studios” Tarptautinę moters dieną, kovo 8-ąją.
„Cabrini” veiksmas vyksta 1889 m., kai Niujorke vyrauja didelis priešiškumas italų imigrantams.
Italų imigrantę Cabrini pasitinka ne tik priešiškumas, bet ir nusikalstamumas, ligos ir ypač našlaičiams vaikams pavojingos gyvenimo sąlygos.
Ji ir jos religinės seserys – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies misionierės seserys – imasi pavojingos misijos – suteikti būstą ir išsilavinimą pažeidžiamiausiems visuomenės nariams.
Režisierius A. Monteverde kalbėjosi su CNA apie tai, kokią įtaką jam padarė šio filmo režisavimas ir kodėl jis manė, kad svarbu pasidalinti paveikia Cabrini istorija.
Jis prisipažino, kad nebuvo suinteresuotas kurti filmą, kai su juo pirmą kartą susisiekė jo mokytojas Eustachijus Vulfingtonas, filmo vykdomasis prodiuseris.
„Dar prieš perskaitydamas scenarijų, jau buvau mintyse pasakęs: „Nesiruošiu kurti šio filmo, – dalijosi jis. – Esu praktikuojantis katalikas, bet mėgstu kurti labai linksmus filmus, ir mano galvoje kirbėjo: „Kaip galima sukurti linksmą filmą apie vienuolę?”.
Tačiau skaitydamas scenarijų jis pasakė eilutę, kuri, pasak jo, Cabrini rūpėjo „labai tiesiogiai”: „Tu gali tarnauti savo liudytojui. Arba gali tarnauti savo tikslui. Negalite tarnauti abiem”.
„Čia ji mane užčiuopė, – sakė Alejandro. – Aš pamaniau: „Oho, tai moteris, kuri kalba su įsitikinimu. Su galia.”
Režisierius pridūrė: „Skaičiau toliau ir supratau, kad tai universali istorija apie moterį, kuri atsitiktinai tapo vienuole, kuri atsitiktinai tapo šventąja, bet tai, už ką ji kovojo, gali suvienyti visą pasaulį.”
Visame filme vyrauja moteriška tema. Režisierius paaiškino, kad norėjo „ikoniškiausiu būdu pagerbti moters galią, [o] kas gali būti geriau nei šventosios gyvenimas, nes ji pagerbs tikros moters galią – moters, kuri gyvena dėl kitų, kuri rūpinasi tais, kurie neturi orumo”.
Alejandro paaiškino, kad daugelis, galvodami apie žodį „galia”, galvoja apie finansinę arba politinę galią. Tačiau jam galvoje sukirbėjo mintis apie savo motiną.
„Ji man buvo nusotabi motina, o tam reikia didelės galios, – pasakojo naujojo filmo režisierius. – Tos, kurios esate motinos, supraskite – motinystė yra didžiulis pašaukimas”.
Tos, kurios esate motinos, supraskite – motinystė yra didžiulis pašaukimas.
A. Monteverde taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Cabrini buvo pirmoji moteris, vadovavusi misijai užsienyje, kurioje nedalyvavo nė vienas vyras.
„Taigi ji kaip imigrantė atsidūrė šalyje, kurią tuo metu visiškai kontroliavo vyrai, – teigė jis. Todėl žinojau, kad tai bus vienas didžiausių iššūkių, su kuriais jai teks susidurti. Jai teks kovoti su vyrais kaip moteriai, atčiau kovoti ne už save.”
„Tai ir yra filmo grožis. Tai nebuvo kova, kuria ji norėjo praturtėti. Tai buvo kova, kuria ji siekė praturtinti kitus, bet svarbiausia – praturtinti tuos, [kuriuos] aš vadinu pamirštaisiais. O pamirštųjų šiandien turime daug”, – kalbėjo A. Monteverde.
Filmo premjeros data sutampa su Tarptautine moters diena, – kovo 8 d. Filmas turėjo pasirodyti anksčiau, tačiau dėl „Laisvės garso” sėkmės „Cabrini” išleidimo data buvo nukelta.
„Manau, kad tai buvo dieviškas planas, – A. Monteverde kalbėjo agentūrai CNA. – Albertas Einšteinas vienoje iš savo paskutinių citatų yra pasakęs: Dievas slepiasi atsitiktinumuose”. Taigi, tai, kad mums pavyko įšokti į šį laivą, buvo didelis atsitiktinumas.”
Kitas su „Cabrini” siejantis dalykas režisieriui buvo jo paties kaip imigranto atvykimas į JAV, į kurią jis atvyko iš Meksikos.
„Aš taip pat atvykau čia nieko neturėdamas. Nekalbėjau angliškai. Neturėjau jokių pinigų. Pradėjau, kaip įprasta, plaudamas indus, nes norint tai dirbti nereikia mokėti anglų kalbos, – dalijosi jis. – Ėjau į mokyklą, mokiausi, ir tai buvo kelionė.”
Alejandro pabrėžė, kad „šis filmas nėra apie imigraciją, nes tai politinis klausimas; šis filmas yra apie rūpinimąsi imigrantais. Ir tai yra didelis skirtumas.”
Filmas jau buvo parodytas keletą kartų ir režisierius pasidalino, kad žiūrovai išėjo su „noru kovoti bet kokią kovą, kurią jie šiuo metu išgyvena”.
„Girdėjau daugybę žmonių, kurie išeina įkvėpti grįžti ir susidurti su dalykais, kurių jau galėjo atsisakyti, – pridūrė jis. – Filmai nekeičia pasaulio, bet jie turi galimybę pakeisti. Tai daugeliu atžvilgių transformuojantis filmas. Jis keičia žmones, o žmonės yra tie, kurie keičia pasaulį.”
