Fotomenininkas Egidijus Lisovoj užsiima neįprastu pomėgiu – naktimis fotografuoja bažnyčias. “Esu aktyvus, neramus žmogus, nemėgstantis ilgai ir nuobodžiai sėdėti vienoje vietoje”, – apie save sako menininkas. Jo darbai neišvengiamai patraukia dėmesį dėl pasirinktos tematikos ir išbaigtumo. Paprašėme E. Lisovoj papasakoti plačiau apie savo unikalią idėją ir darbus.
Papasakokite plačiau, kaip kilo idėja fotografuoti bažnyčias naktį? Kodėl pasirinkote būtent bažnyčias, o ne, pavyzdžiui, kitus kultūrinius paveldo objektus?
– Gyvenime esu išbandęs daugybe veiklų, o fotografija yra pakankamai naujas pomėgis. Pradėjęs ją užsiimti, vis „sukau“ galvą, ką galėčiau nufotografuoti nematyto, originalaus, nes pasaulis visko yra matęs, o fotografų yra įvairiausių ir nesuskaičiuojama galybė.
Nuo pat pirmųjų foto bandymų mane traukė architektūra, o apsižvalgius, Klaipėdoje ir Lietuvoje ne taip jau gausu istorinių, puošnių pastatų, matyt todėl žvilgsnis ir nukrypo į bažnyčias. Pats sau paprieštaraudamas suvokiau, kad matyt visos Lietuvos bažnyčios yra sufotografuotos iš vidaus, išorės ir oro, tačiau pastebėjau, kad naktinių bažnyčių fotografijų beveik nėra.
Taigi į pirmąją naktinę bažnyčių fotografavimo sesiją Šilutės rajone su savo dešiniąja ranka Martyna išvykome nešini vienu fotoaparatu ir be jokio pašvietimo! Mat tikėjmės rasti kelias apšviestas bažnyčias. Tuomet dar net nebuvo minties, kad leisimės keliauti po Lietuvą su grandioziniu planu. Greitai supratome, kad specialiai apšviestų bažnyčių yra itin nedaug. Dažniausiai pašvietimas „susiformuoja“ tiesiog nuo šalia esančių gatvių apšvietimo, arba bažnyčių apšvietimai buvo suruošti, tačiau, matyt taupumo sumetimais, yra išjungti ir nenaudojami, o norėjosi gražių, meniškų fotografijų.
Taigi jau į sekančią naktinę kelionę „įsimetėme“ profesionalų fotografavimo prožektorių, tačiau tik vieną. Padirbėję pora vakarų, apsišviesdami juo kaimų ir miestelių bažnyčias, atidžiai peržiūrėję gautus rezultatus, supratome, kad tai vis dėlto dar ne toks rezultatas, kurio tikėjomės, todėl „apsišarvavę“ lempomis, įkrovėjais ir baterijomis išsiruošėme jau ne tik po Klaipėdos ir Šilutės rajonus (nes reikėjo perfotografuoti tai, ką jau buvome padarę), tačiau ir po visą Klaipėdos apskritį.
Ieškodami tinkamiausio apšvietimo sprendimo ir geriausio rakurso siekiame išgauti kuo meniškesnį vaizdą, o ne tik kad „suregistruoti“ ar „sužymėti“ bažnyčias. Bebaigiant fotografuoti Klaipėdos apskritį, supratome, kad negalime sustoti, turime judėti tolyn į Lietuvą. Pasidalinę Klaipėdos apskrities bažnyčių vaizdais “Facebooko” paskyroje, supratome, kad šį tema įdomi ir aktuali daugybei žmonių. Tai buvo puiki motyvacija tęsti pradėtą darbą.
Kokiais kriterijais remiantis pasirenkate bažnyčias, kurias įamžinate savo kūriniuose?
– Pradžioje neturėjome jokių taisyklių. Atrodė – ką čia galvoti – matai šventyklą ir fotografuoji. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kad Lazdininkų koplyčia, esanti Kretingos rajone, priklausanti Darbėnų parapijai, pasirodė ganėtinai panaši į bažnyčią, ir ją nufotografavome. Tačiau buvome nusprendę, kad su koplyčiomis kol kas „neprasidėsime“ ir paliksim jas ateities planams, nes jų yra devynios marios, be to, daugybė nežymėtų, stovinčių pakelėse. Tad Lazdininkų koplyčios fotografija liko gulėti duomenų bazėje.
Taip išsigryninome, kad fotografuosime tik bažnyčias, ir čia pasirodo pastato dydis tikrai ne visada sprendžiantis elementas, nes bažnyčia gali būti mažesnė už koplyčią! Įvedus Google paieškoje raktinį žodį „bažnyčia“, galima rasti faktiškai visas Lietuvos bažnyčias. Tačiau painiavos pradžioje būta ne mažai. Su katalikų bažnyčiomis viskas paprasčiau, architektūriniu aspektu klausimų praktiškai nekyla. Nufotografavus pirmąją evangelikų liuteronų bažnyčią iškilo klausimas – o kaip su kitomis krikščionių bažnyčiomis? O kaip su kitomis religijomis? O ką, jei bažnyčia laikomas pastatas nepasižymi bažnyčiai būdingomis formomis?
Pradžioje bandėme vadovautis logika, kad turi būti bent kažkoks kryžius. Evangelinių krikščionių, ypač baptistų maldos namų pastatai būna įvairiausių formų. O ir katalikų parapijose esti atvejų, kai parapija neturi bažnyčios, o tik maldos namus.
Asistentė Martyna pradėjo rinkti, analizuoti ir sisteminti informaciją internete. Visų pirma Telšių vyskupijos puslapyje, po to ir kituose informaciniuose šaltiniuose. Tarp kitko – asistentės darbas ir indėlis įgyvendinant idėją – labai svarbus ir itin didžiulis: ji padaro 83,5 % „juodo“ darbo, renkant informaciją, viską registruojant, planuojant maršrutus. O kur dar atsakomybė nepraleisti kokios mažos, žemėlapyje nepažymėtos bažnytėlės.
Paviešinus pirmosios Klaipėdos apskrities šventovių atvaizdus, supratome, kad kiekviena bažnyčia, ar kiekvieni maldos namai, žmonėms, kurie juose lankosi, yra reikšmingi. Ir nesvarbu ar pastato forma yra bažnyčia, ar tik buvę kultūros namai – tai yra tos parapijos žmonių bažnyčia. Taigi išsigryninome, fotografuofi tik bažnyčias. Koplyčių, cerkvių, sinagogų ir panašiai nefotografuojame, bet įamžiname maldos namus ir koplyčias, esančias atskirame, ne daugiafunkciniame pastate, su bažnyčios statusu ir liturgine paskirtimi. Pavyzdžiui – koplyčia kapinėse, kuriai yra suteiktas bažnyčios statusas ir veikia kaip parapijos bažnyčia. Taip pat, jeigu pastatas buvo statytas ne kaip bažnyčia, o pavyzdžiui kultūros namai, tačiau jam suteiktas bažnyčios statusas ir yra parapijos ar tikinčiųjų bendruomenės centras, ten vyksta pamaldos ir yra savarankiškas atskiras pastatas – jį taip pat fotografuojame.
Tačiau jei pastatas buvo statytas kaip bažnyčia, kad ir su visomis bažnyčiai būdingomis formomis, bokštais, kryžiais ir vitražais, tačiau ten religinės apeigos nevyksta, o jo paskirtis šiai dienai yra kita, pavyzdžiui, viešbučio ar bibliotekos, arba pastatas yra tiesiog apgriuvęs, apleistas, neprižiūrimas – tokio objeko nefotografuojame, nes tai nebėra bažnyčia. Keblu, tačiau geriau įsigilinus – logikos yra. Kitaip tariant, fotografuojame bažnyčias, plačiaja prasme, kuriose žmonės meldžiasi.
Su kokiais iššūkiais susiduriate jas fotografuodami?
– Iššūkių būna įvairiausių. Visų pirmą reikia rasti lėšų ir laiko nuo kasdienių darbų ištrūkti nakčiai ar dviem, nukakti į kitą apskritį, nufotografuoti kiek įmanoma daugiau, ir kaip įmanoma geriau, nepaisant gamtos, aplinkos ar apšvietimo sąlygų, ir tada vėl nakčia grįžti į Klaipėdą arba likti kažkur nakvoti.
Vieną naktį fotografavome esant – 20 laipsnių šalčiui – buvo šaltoka, bet linksma (juokiasi). Sniegas ir lietus taip pat yra mažai pageidaujami, ne tik dėl šlapių batų ar šąlančių pirštų diskomforto, tačiau ir dėl nuotraukų kokybės. Šiuo metu esame išfotografavę Klaipėdos ir Telšių apskričių šventoves. Einame į pabaigą su Tauragės apskritimi. Iki vėlyvo pavasario dar norime spėti apimti Šiaulių apskritį.
Tiesa – fotografuojame apskritimis – lengviau žymėti ir registruoti darbų planą. Vienoje apskrityje randame nuo 50 iki 80 fotografuotinų bažnyčių, pravažiuojame apie 1000 ar daugiau kilometrų. Su nekantrumu laukiame Vilniaus miesto eilės, kur viename mieste esti virš 40 bažnyčių, bet tai metų, kitų bėgyje. Juokaujame, kad baigus fotografuoti visas Lietuvos bažnyčias, būsime matyt vieninteliai žmonės Lietuvoje, tiesiogine žodžių prasme išmaišę visus Lietuvos kelius skersai ir išilgai.
Taigi – kuo gilyn į Lietuvą, tuo daugiau bažnyčių, ir tuo atstumai didėja. Na, ir žinoma kuo tolyn, tuo daugiau reikės laiko ir lėšų. Žiemos keliai, ypač esantys tarp nedidelių gyvenviečių – tikrai nėra tik lengvas pasivažinėjimas. Susisiekimas tarp dviejų gyvenviečių kartais būna labai nepatogus, keliai neasfaltuoti, jau ir automobiliui teko keisti amortizatorius.
Tačiau, kol kas visur pravažiuojame, o atvykę į reikiamą vietovę randame įvairiausių situacijų. Kartais bažnyčia būna paslėpta po medžių šakomis, kartais ankštokai įsitaisiusi nedideliame šventoriuje, apstatytame varpinės ir kitokiais pastatais. Kartais ji tiesiog stovi ant kalno ir fotografuojant iš šventoriaus „netelpa“ į objektyvą, o iš apačios jos nesimato per aukštą mūro tvorą. Tenka pašvietus daugiau pavaikščioti, paieškoti tinkamo rakurso. Kartais gerai fotografijai maišo gatvių elektros laidai, stulpai arba ryškiai plieskianti lempa nuo gatvės.
Sunkiausia yra miesteliuose ir miestuose, kur arti dideli pastatai, siauros gatvės. Analogiškai geriausios fotografijos gaunamos, kai bažnyčia stovi lyg vienkiemyje ar tiesiog laukuose, kur tolumoje loja šunys ir nedega nė viena lempelė, o jeigu dar dangus prasiskleidžia nuo debesų, kuriame spindi kaimo žvaigždėtas dangus su mėnulio pilnatimi – tuomet susidaro idealios sąlygos „aukštajam“ menui (juokiasi).
Pavasarį, kai sužaliuos lapija, fotografavimas greičiausiai nebus tęsiamas iki vėlyvo rudens, kol nenukris lapai, nes bažnyčios dažnai skendi medžių apsuptyje, ir net žiemą, kai medžių šakos nuogos, tikrai nėra lengva atrasti tinkamą, menišką, tačiau ir informatyvų foto rakursą. Taigi raginame Šiaulių apskrities parapijas jau pradėti genėti šakas šventoriuose, nes greitai atvyksime ir pas jus (šypsosi). Asistentė Martyna jau žvalgosi į Latvijos ir Lenkijos bažnyčias, aš ją raminu, kad per daug neprisisvajotų.
Nufotografuoti – tai vienas iššūkis, o atrinkti tinkamą kadrą ir „sutvarkyti“ jį – tai dar vienas etapas, kuris būna labai įdomus, ir, beje, kartais nelengvas. Bet pasitaiko kai oro sąlygos ir pati gamta pasiūlo tokių gerų kadrų, kad paskui sunku ir atsirinkti kurį pateikti žmonėms. Kartais redagavimo procesas nebūna toks džiugus, kai pavyzdžiui po naktinio snigimo fotosesijos žiūriu į kompiuterio ekraną, ir suprantu kad gerų kadrų praktiškai nerasta, nes tiesiog visur „drebia“ sniegas ir neleidžia tinkamai sutvarkyti fotografijos, tuomet iš bejėgiškumo norisi verkti, nes pravažiuota tiek kilometrų, o privalai išsirinkti mažiausią blogybę, ją sutvarkyti ir parodyti žmonėms.
Apie orų prognozes Lietuvoje – atskirą esė galima parašyti. Prognozės važiuoja savo vaga, o gamta – savo. Žodžiu, žiūrėk nežiūrėjęs – prognozuoja lietų ar sniegą, ar giedrą – nesužinosi kol nenuvažiuosi. Vienaip ar kitaip – kai moki – netrunki. Nei viena bažnyčia neliko nuskriausta, ir turi savo gražiausią fotografiją. Tiesa, buvo ir taip, kad teko grįžti prie bažnyčios sekančią dieną ir bandyti dar kartą. Nakties sąlygose fotografavimas tikrai nėra labai paprastas dalykas.
Kaip ilgai planuojate tęsti savo projektą?
– Tol kol neišeisim į bankrotą (juokauju). Mūsų tikslas – nufotografuoti visas Lietuvos bažnyčias pašviestas naktyje. Tikimės, kad per 2024-2025 m. tai pavyks padaryti. Visgi finansinės išlaidos, nesant jokiam projektiniam rėmimui, yra gana skaudi pusė, nes finansuojame save patys, iš savo biudžetininkų algų. Jeigu atsirastų žmonių ar organizacijų, norinčių prisidėti kad ir keliais eurais prie idėjos įgyvendinimo – mielai priimtume paramą. Nes įgyvendinant idėją tenka susimokėti už kurą, maistą, nakvynę, mašinos priežiūrą, foto įrangą ir panašiai. Visgi jau turėjome pora atvejų kai fiziniai asmenys parėmė mūsų idėją pinigais bei nakvyne. Labai jiems dėkojame.
Kviečiame aplankyti menininko Facebook paskyrą Egidijaus Fotografija, o paspaudę šias nuorodas, rasite Klaipėdos ir Telšių apskričių bažnyčias.
