Zamiras atlieka pavojingą tarnybą. Jis yra vienas iš nedaugelio Jemeno krikščionių Artimuosiuose Rytuose, transliuojančių laidas Jemene, šalyje, kurioje atsivertimas į krikščionybę iš islamo yra nusikaltimas, už kurį baudžiama mirtimi. Jo istorija perteikia tinklapis vom.org skirtas šiuolaikinių kankinių dėl krikščionybės aktualijoms.
Tačiau Zamirui šis pavojus nėra naujiena. Būdamas musulmonas jis kontrabandos būdu gabeno ginklus, o pasak Kankinių balso atstovo Dr. Hyun Suk Foley, būtent per kalėjimo prižiūrėtojų mušimą Zamiras pažino Kristų.
“Zamiro gyvenime nebuvo akimirkos, kai ji nebūtų buvusi pavojinga”, – sako atstovas Foley, kurio organizacija dirba su persekiojamais krikščionimis, taip pat ir Artimuosiuose Rytuose. Būdamas vos daugiau nei 20 metų Zamiras neteko tėvų, tada vedė, tačiau žmona mirė gimus jų pirmajam vaikui, berniukui, kuris taip pat mirė.
Zamiras sirgo depresija, alkoholizmu ir pyko ant Alacho. Jis buvo nukritęs žemiau, nei galima įsivaizduoti. Be to, jam reikėjo pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Vyras pasakojo, kad maždaug tuo metu jis buvo užverbuotas kontrabanda gabenti ginklus kovotojams, dalyvavusiems 1994 m. Jemeno pilietiniame kare.
“Jam desperatiškai reikėjo pinigų, – sako Foley, – todėl jis ėmėsi ginklų kontrabandos tarp savo gimtojo miesto ir pagrindinio Adeno uosto šalies pietinėje pakrantėje.
25 metų Zamiras ir jo bendrininkai buvo suimti už kontrabandą ir nuteisti 8 mėnesiams kalėjimo.
Sužinoję apie Zamiro nusikaltimus, jo broliai ir seserys nutraukė su juo visus ryšius.
“Buvau liūdnas ir vienišas”, – pasakojo vyras “Kankinių balsui”.
Tačiau būdamas kalėjime Zamiras pasiekė naujas nevilties gelmes. Prižiūrėtojai jį žiauriai mušė, padarydami daugybę žaizdų ir sužalojimų, kurie nuolat kėlė skausmą.
Zamirui buvo pasiūlyta išeiti į laisvę anksčiau laiko su sąlyga, kad jis sumokės užstatą, tačiau be šeimos paramos jis negalėjo rasti tokių lėšų. Tačiau vyras atrado viltį pačiu netikėčiausiu būdu – per nuolatinius kankinimus.
Zamiras pasakojo, kad dėl nuolatinių mušimų metu padarytų žaizdų prireikė medicininio gydymo. Todėl kalėjimo administracija leido savanoriams gydytojams ir slaugytojams kartą per savaitę gydyti kalinius stebint prižiūrėtojams. Pasak Zamiro, kai kurie iš šių savanorių buvo susiję su vietos bažnyčia.
“Šie misionieriai ne tik gydė Zamiro žaizdas, bet ir organizavo jo laidavimą, o išėjus į laisvę įtikino jį pradėti lankyti jų bažnyčią”, – sako Foley.
Remdamasis tuo, ką Zamiras, būdamas musulmonas, buvo girdėjęs apie krikščionių pamaldas, jis tikėjosi, kad tai bus vakarėlis su daug alkoholio ir sekso. Tuo metu jam tai atrodė puiki pramoga. Tačiau, apsilankęs vakarinėse pamaldose, Zamiras sužinojo visai ką kita.
“Pagalvojau: ‘Dabar aš praleisiu naktį!’, žinote?” – pasakojo jis. – Tada kažkoks vyras atidarė duris, o ten pamačiau pagyvenusią moterį prie pianino, visi kiti viduje taip pat buvo pagyvenę. Ten nebuvo jokio viskio ar kitų alkoholinių gėrimų. Nieko.”
Zamiras sakė, kad dar labiau nusivylė, kai pagyvenęs vyras pradėjo melstis ir mokyti iš Biblijos anglų kalba. Zamiras nesuprato nė žodžio iš to, ką jis kalbėjo.
“Buvau šokiruotas”, – prisiminė jis.
Vis dėlto Zamirą sujaudino pastoriaus rūpestis.
“Pastorius pasiūlė jam pasilikti bažnyčioje ir padėti bažnyčios klinikoje bei vaistinėje”, – sako Foley. – Tačiau bažnyčia jam suteikė ne tik stogą virš galvos. Ten jam padovanojo Naująjį Testamentą arabų kalba”.
“Džiaugiausi gavęs Bibliją, nes Jemene ji uždrausta”, – sakė Zamiras.
Jis prisimena, kaip atsivertęs Bibliją perskaitė ištrauką iš Kalno pamokslo, kurioje Jėzus liepia sekėjams mylėti savo priešus.
“Kai skaičiau Bibliją, man sukosi galva. Atrodė, lyg žiūrėčiau filmą”, – prisiminė Zamiras. – Prieš mano akis stojosi gyvenime sutiktų žmonių veidai, o knygoje buvo parašyta: ‘Mylėk juos’. Buvo labai sunku skaityti.”
Nepaisant to, Zamiras sėdėjo prie Biblijos visą naktį iki ryto. Kai Zamiras per Dievo žodį pažino Jėzų Kristų, jam ėmė kilti prieštaravimų dėl islamo mokymų.
“Niekada gyvenime nebuvau įsivaizdavęs tokio Dievo paveikslo, – pasakojo jis. – Anksčiau bijojau Dievo. Jis bausdavo žmones mirtimi ir siųsdavo juos į pragarą. Niekada nemačiau Dievo būtent tokio, kad Jis yra meilė. Jis priima mane nepaisant to, kad esu kaltas. Iki tol jaučiausi labai kaltas ir maniau, kad niekas negali manęs priimti.”
Kitą rytą Zamiras pasakė vaistinės kolegai, kad nori tapti krikščionimi: “Aš myliu Jėzų. Man patinka Jo asmenybė. Negaliu to paaiškinti, bet Jis mane sukrėtė”.
Kolegai išsamiau paaiškinus Zamirui, ką reiškia būti krikščionimi, vyras priėmė Kristų.
Netrukus Zamiras pradėjo reguliariai lankytis bažnyčioje, rizikuodamas, kad jo krikščioniškas tikėjimas taps žinomas.
“Jemene atsivertimas iš islamo į kitą religiją laikomas apostazija ir baudžiamas mirtimi”, – aiškina atstovas Foley.
Vieną dieną, eidamas į kliniką, Zamiras pastebėjo jį sekantį automobilį. Manydamas, kad tai tikriausiai policija, jis pabėgo ir sugebėjo pasprukti nuo persekiotojų.
Po šio incidento jis sužinojo, kad kai kurie jo kolegos užsieniečiai buvo išsiųsti iš šalies.
Manydamas, kad valdžia jį stebi ir persekios už tai, kad tapo krikščionimi, Zamiras pabėgo ir galiausiai grįžo į savo vaikystės namus. Ten tarp nedaugelio daiktų, kuriuos jis atsivežė su savimi, jo vyresnysis brolis rado Bibliją. Kai brolis paklausė Zamiro apie Bibliją, šis paaiškino, kad tapo Kristaus sekėju. Ši žinia įsiutino brolį ir jis pagrasino nužudyti Zamirą, jei šis negrįš į islamą.
Padedant buvusiems kolegoms užsieniečiams, Zamirui pavyko pabėgti į kitą regiono šalį. Tačiau jis greitai suprato, kad į krikščionybę atsivertusiems musulmonams gresia mirtis, kad ir kur Artimuosiuose Rytuose jie būtų. Mokydamasis Biblijos koledže, Zamiras vedė arabę krikščionę ir susilaukė berniuko. Per trumpą laiką šeimai teko pakeisti kelias valstybes.
Jemene atsivertimas iš islamo į kitą religiją laikomas apostazija ir baudžiamas mirtimi.
Vis dėlto Zamiras liko Jemene. Todėl jis labai apsidžiaugė, kai netrukus vienoje Artimųjų Rytų šalyje susipažino su krikščionių radijo darbuotojais, kurie pasidalijo savo planais atidaryti radijo stotį, transliuojančią Jemeno dialektu. Jie taip pat pasiūlė jam darbą.
“Zamiras mielai priėmė jų pasiūlymą ir dabar toliau veda radijo laidą, per kurią skaito Šventąjį Raštą ir atsakinėja į klausimus apie Bibliją”, – praneša Foley. – Šios radijo laidos daro Dievo žodį prieinamą Jemene ir taip pat padeda tokiems tikintiesiems kaip Zamiras, kurie išvyko iš šalies ir dabar gyvena užsienyje.”
Zamiras “Kankinių balsui” sakė, kad kai kurie jam skambinantys musulmonai yra kritiški ir net agresyvūs. Jis aiškina, kad tokiais skambučiais naudojasi kaip galimybe eteryje skelbti Kristaus meilę.
Zamiras sako, kad kiekvieną kartą, kai per radijo laidą kalbasi su nauju tikinčiuoju, įsitikina, kad jis žino, jog jam gresia didelis persekiojimo pavojus.
“Nenoriu, kad žmogus priimtų tokį sprendimą, kol nesuvokia kainos, kaip Viešpats paaiškino turtuoliui”, – sakė jis.
“Jėzus jam pasakė: ‘Jei nori būti tobulas, eik, parduok savo turtą ir išdalyk vargšams’. Kai ateini pas Jį, reikia būti pasiruošusiam viskam. Ant tavo pečių kabo kryžius; tau teks sumokėti kainą, ir su tuo reikia susitaikyti. Kartais sekimo paskui Kristų kaina yra tavo gyvybė, kartais – tavo šalis, kartais – tavo šeima”.
Dėl Zamiro tarnystės radijuje jam ir toliau gresia ypatingas persekiojimo pavojus. “Jau daugiau nei dešimtmetį Viešpats naudoja Zamirą, kad Evangelija pasiektų jemeniečius – tokius žmones, koks kadaise buvo jis”, – sako atstovas Foley. – Ir jo darbas neliko nepastebėtas Evangelijos priešų. Todėl raginame viso pasaulio krikščionis melstis už Zamirą, kad jis ir toliau rodytų meilę savo priešams skelbdamas gerąją naujieną, kuri kadaise jį iš ginklų kontrabandininko pavertė ištikimu Kristaus liudytoju.”
