Balandžio 19 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie apaštališkąjį uolumą. Ankstesnėse katechezėse apžvelgęs šv. Pauliaus – tikro uolumo čempiono – liudijimą, Šventasis Tėvas pakvietė nukreipti žvilgsnį į minią kitų vyrų bei moterų, gyvenusių visuose amžiuose, kalbėjusių įvairiomis kalbomis, kilusių iš daugybės tautų: už Kristų gyvybę atidavusius kankinius.
Po apaštalų jie itin tvirtai liudijo Evangeliją: pirmasis kankinys buvo diakonas Steponas, užmuštas akmenimis už Jeruzalės miesto sienų. Popiežius priminė, kad lotynų kalba žodis „kankinys“ perėmė graikišką žodį martyria, o tai reiškia ne ką kitą, kaip liudijimą. Ir nors visi žodžiu ar veiksmais rodantys tiesą gali vadintis liudytojais, tačiau terminas martyres, kaip jau yra pažymėjęs Origenas (In Johannem, II, 210), pradėtas taikyti ypač tiems, kurie liudijo iki kraujo išliejimo, savo tvirtybe padarę didelį įspūdį kitiems bendruomenės nariams.
Katechezės pradžioje buvo perskaitytos kelios eilutės iš Evangelijos pagal Matą: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims“ (Mt 10, 16–18).
Tačiau į kankinius reikia žvelgti ne kaip į pavienius „herojus“, kurie iškilo pavieniui, tarsi gėlės dykumoje, bet kaip į subrendusius ir puikius Viešpaties vynuogyno, kuris yra Bažnyčia, vaisius, – pabrėžė popiežius. Krikščionys, visų pirma uoliai dalyvaudami Eucharistijos šventime, buvo Dvasios skatinami savo gyvenimą grįsti tokiu pačiu meilės slėpiniu: Viešpats Jėzus atidavė savo gyvybę už juos, todėl ir jie gali ir turi atiduoti savo gyvybę už jį ir už savo brolius bei seseris.
Šv. Augustinas pabrėžė šią dvasinę dėkingumo ir neatlygintino atsako į dovaną dinamiką, kurią jautė kankiniai. Kankiniui šv. Laurynui skirtame pamoksle Augustinas rašo: „Šv. Laurynas buvo Romos Bažnyčios diakonas. Ten jis buvo Kristaus kraujo tarnas ir ten dėl Kristaus vardo praliejo savo kraują. Palaimintasis apaštalas Jonas aiškiai pateikė Viešpaties vakarienės paslaptį, sakydamas: „Kristus už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Laurynas, broliai tai suprato. Tai suprato ir įgyvendino. Jis tikrai atsilygino už tai, ką gavo prie (Viešpaties) stalo. Jis mylėjo Kristų savo gyvenime, mėgdžiojo jį savo mirtimi“ (Disc. 304, 14; PL 38, 1395). Taip šventasis Augustinas aiškino kankinius gaivinusį dvasinį dinamizmą.
„Šiandien, mieli broliai ir seserys, prisiminkime visus kankinius, buvusius Bažnyčios gyvenime“, – pažymėjo Šventasis Tėvas ir pridūrė, jog mūsų laikais kankinių yra daugiau nei pirmaisiais amžiais. Daug krikščionių patenka į kalėjimus, yra išstumiami iš savo visuomenės.
Jis citavo Vatikano II susirinkimo dogminę konstituciją apie Bažnyčią Lumen gentium: „Kankinystę, kuria mokinys pasidaro panašus į Mokytoją, laisvai priimantį mirtį pasaulio išganymo dėlei, ir tampa viena su juo kraujo praliejimu, Bažnyčia laiko ypatinga dovana ir aukščiausiu meilės išmėginimu“ (LG, 42).
Kankiniai, elgdamiesi kaip Jėzus ir su jo malone, atmetančiųjų skelbimą smurtą paverčia aukščiausia meilės, sugebančią atleisti net ir budeliams, parodymo proga. Tai matome daugybėje kankinių liudijimų, pradedant nuo šv. Stepono.
Ta pati konstitucija priduria, kad, nors kankinystę patiria nedaugelis, visi krikščionys turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir eiti paskui jį kryžiaus keliu persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta, metu. Tad kankiniai, pasak popiežiaus, mums parodo, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas liudyti savo gyvenimu ir be kraujo praliejimo – dovanodamas save, kaip Jėzus, Dievui ir broliams.
visi krikščionys turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir eiti paskui jį kryžiaus keliu.
Krikščionių liudijimų galima rasti visuose pasaulio kampeliuose, pažymėjo Pranciškus. Jis paminėjo Jemeną, daugelį metų kenčiantį nuo baisaus karo, nusinešusio daug gyvybių, pamirštą pasaulio, bet toliau verčiantį kentėti daugybę žmonių, įskaitant vaikus.
Būtent Jemene Gailestingumo seserys (Motinos Teresės seserys) pateikė šviesių tikėjimo liudijimų tarnaudamos mažiausiems, seneliams, žmonėms su negalia nepriklausomai nuo jų religijos, nes artimo meilei ir brolybei ribų nėra. 1998 metais trys seserys – Aleta, Zelija ir Mišelė pakeliui iš Mišių buvo nužudytos vieno fanatiko. 2016 metų kovą, prasidėjus konfliktui, kuris tęsiasi iki šiol, buvo nužudytos seserys Anzelma, Margarita, Regineta ir Judita, kartu su keliais globos namuose dirbusiais pasauliečiais, krikščionimis ir musulmonais.
Nepaisant visko, Motinos Teresės seserys ir šiandien tebėra Jemene, kur padeda silpniausiems. Taip pat nepalieka abejingais tai, kad kraujo liudijimas gali suvienyti skirtingų religijų žmones.
„Niekada nevalia žudyti Dievo vardu, nes jam visi esame broliai ir seserys. Tačiau kartu galime atiduoti savo gyvybę už kitus, – pasakė popiežius. – Melskimės, kad ir sukrėtimų metu nepavargtume liudyti Evangeliją. Tegul visi šventieji kankiniai, vyrai ir moterys, būna taikos ir susitaikymo tarp tautų sėkla dėl žmogiškesnio ir broliškesnio pasaulio, laukiant visiško Dangaus karalystės apsireiškimo, kai Dievas bus viskas visuose“ (žr. 1 Kor 15, 28).
