Velykos… o kartu su jomios margučiai, šokoladiniai zuikučiai ir įprasti ateistų aiškinimai, jog visa ši šventė, tai viena didelė nesąmonė. Problema tame, kad krikščionys, užuot ramiai atmetę tokius aiškinimus, dažnai pradeda dėl jų panikuoti. Jie paprasčiausiai nežino pagrindinių argumentų už tikėjimą, kai susidūria su ateistų iššūkiais.
Kalbant apie Velykas, dažniausias ir paprasčiausias iššūkis tikintiesiems yra teiginys, kad Jėzus niekada neegzistavo. Tai būtų siaubingai rimta… jei ne Jėzaus gyvenimą patvirtinantys šaltiniai, dėl kurių nekyla abejonių.
Žydų bei romėnų metraščiai
Jėzus iš Nazareto minimas žydų šaltiniuose dar iki Jo pasekėjų parašytų Evangelijų. Juozapas Flavijus buvo kontraversiškas romėnams tarnavęs žydų kilmės generolas, o jo raštai yra raktas siekiant suprasti pirmojo amžiaus judėjų istoriją. Akivaizdu, jog nebūdamas kščioniu, jis netiki, kad Jėzus yra Mesijas, bet jis aiškiai kalba apie jo kilmę, tarnystę ir pasekėjus. Nors tikėtina, kad vėlesni rašytojai pakoregavo jo žodžius krikščionims draugiška linkme, mes dabar žinome, kad ir originalūs jo tekstai liudija istorinį Jėzų ir kitus biblinius personažus.
Romėnų istorikas Tacitas taip pat mini Jėzų, rašydamas apie didįjį Romos gaisrą, kurio sukėlimu buvo kaltinamas Neronas. Imperatorius, savo ruožtu, kaltę vertė ant krikščionių, kurių pavadinimas, anot Tacito, kilęs nuo Kristaus, kurį nukryžiavo „vienas iš mūsų valdytojų, Poncijus Pilotas“. Kitas romėnų istorikas Svetonijus taip pat mini Jėzų, rašydamas apie krikščionių bei jų priešininkų riaušes prie Tiberio upės. Plinijus Jaunesnysis, Mažosios Azijos valdininkas, savo raštuose taip pat kalba apie Kristų ir krikščionis.
Iš naujo atrandamos Evangelijos
Galiausiai turime Evangelijų liudijimą. Akivaizdu, kad šiuos tekstus parašė Jėzaus pasekėjai, tačiau labai svarbu, kad kuo daugiau tyrinėtojai sužino apie Evangelijas, tuo ankstyvesnės (chronologiškai artimesnės Jėzui) ir autentiškesnės jos atrodo.
Ateistai visuomet tikėjo, kad žmonėms tolydžio pažįstant istoriją ir įvaldant mokslą, neliks pagrindo tikėti. Ne visai taip. Pavyzdžiui, įspūdingame Railendo papiruse, rastame prie Nilo upės, užrašyta dalis Jono Evangelijos ir dėl to rimti mokslininkai (tikrai ne Dano Browno lygio) dabar sutinka, kad Evangelijos buvo užrašytos gerokai anksčiau nei pasibaigė primasis šimtmetis po Kristaus. Tai yra, tuo metu, kai Kristaus gyvenime dalyvavę žmonės dar galėjo tiesiogiai Evangelijas komentuoti, kritikuoti, taip pat liudyti ar patvirtinti.
Tiesą sakant, nė vienas bent šio to vertas Biblijos ekspertas neabejoja, kad Jėzus gyveno, kad Jis teigė esąs Mesijas ir kad daugelis, kurie Jį pažinojo, tikėjo šiuo teiginiu. Mintis, kad Jis buvo viso labo didis moralės mokytojas arba, kad mes galime tikėti kai kuriais, bet ne visais Jo pamokymais, atvirai kalbant, yra intelektualiai silpna. Jis teigė esąs Dievo Sūnus. Jei taip nebuvo, Jis melavo arba buvo beprotis. Melagienomis negalima tikėti, o bepročiais nederėtų sekti, net iš dalies.
Jėzaus mokinių fenomenas
Tai anaiptol nereiškia, kad privalome įtikėti. Tačiau bet kuriuo atveju, logika reikalauja, kad bent jau paklaustume, kodėl daugelis pažinojusių Jėzų, leidosi dėl Jo kankinami ir vis tiek neatsižadėjo Jo mokymo. Tai svarbus klausimas. Vyrai ir moterys, kurie pažinojo Jėzų, gyveno su Juo, matė Jį mirštantį ir prisikėlusį, savo mirtį pasitiko šypsodamiesi.
Tai buvo praktiški, bet tuo pačiu labai skirtingi žmonės: žvejai, buvę teroristai ir prostitutės, biurokratai ir mokytojai. Pamatę nukryžiuotą Kristų jie sumišo ir pakriko. Bet žadėtasis Prisikėlimas grąžino jiems gyvenimo džiaugsmą ir tikėjimą – pakankamai stiprų, kad motyvuotų galutinei aukai. Nėra kito paaiškinimo Kristaus pasekėjų kankinystei, išskyrus tai, kad jie, be jokios dvejonės, tikėjo, kad Jis yra Mesijas ir kad Jis prisikėlė iš numirusių.
Tad nėra kvaila, greičiau – išmintinga puoselėti tikėjimą kuris turi galią keisti gyvenimus, kaip tai užtikrintai parodė ankstyvieji Jėzaus mokiniai. Vargu ar tą patį galima pasakyti apie tikėjimą ateistais.
