Balandžio 18 d., kai pagal Julijaus kalendorių ortodoksai pradeda Didžiąją savaitę, Vilniaus ir Lietuvos ortodoksų metropolitas Inokentijus išplatino pranešimą.
Jis priminė savo šių metų kovo 17 dienos kreipimasį, kuris pasak metropolito „išsamiai pristatė mano poziciją, kuri buvo, yra ir bus nepakitusi, nepriklausomai nuo bet kokių vidinių ar išorinių veiksnių, nes yra pagrįsta giliais vidiniais įsitikinimais.“
Toliau arkivyskupas rašo: „Dėl viešojoje erdvėje pasklidusių įvairių spekuliacijų šiuo klausimu aš, Vilniaus ir Lietuvos Metropolitas Inokentijus, manau esą būtina pareikšti:
Bet kokios spekuliacijos apie Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje kaip galimą kitų valstybių įrankį, yra absurdiškos. Taip galima pamanyti, tik nežinant, jog Lietuvoje didžiąją ortodoksų tikinčiųjų dalį sudaro vidutinio amžiaus, pagyvenę žmonės ir senolės. Piktavališkai tvirtinti, jog Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkija palaiko karą ir pateisina agresiją – tėra šmeižtas.
Lietuvos Ortodoksai buvo ir išliks atsidavę Lietuvai, ištikimi nepriklausomybės ir laisvės dvasiai, besilaikantys Lietuvos Respublikos įstatymų, įnešę savą indelį į laisvos Lietuvos kūrimąsi. Mes nuoširdžiai meldžiamės už Lietuvą, jos kariuomenę ir visus Lietuvos žmones, o dabar – ir už sielvartaujančius Ukrainos žmones.“
Po to, metropolitas Inokentijus perėjo prie Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios kunigų, kurie buvo pašalinti ar pasitraukė iš aktyvios tarnystės Maskvos patriarchate:
„Atėjo metas garsiai prabilti apie tai, kas iki šiol nebuvo išsakyta – apie sąmokslą Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje. Grupė kunigų jau seniai kūrė planus pereiti į Konstantinopolio Patriarchato jurisdikciją, o po tragiškų įvykių Ukrainoje apie savo ketinimus prabilo viešai.
Metas garsiai prabilti apie tai, kas iki šiol nebuvo išsakyta – apie sąmokslą Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje.
Kas tie kunigai? Jų vardai yra žinomi, jie yra pasiskelbę didvyriais ir kankiniais, tačiau iš tiesų tėra sunkiai nusidėję Dievui Bažnyčios skaldytojai. Jie patys pasirinko nesantarvės kelią, ir dabar bando sugundyti kitus kunigus bei tikinčiuosius.
Man asmeniškai tai yra labai skaudi patirtis, nes dviems iš jų pats esu suteikęs kunigystės sakramentą, o ir mūsų santykiai buvo pagrįsti nuoširdumu ir tėviška globa, ir štai – sulaukiau smūgio iš pasalų. Man graudu, meldžiu Dievo jų pasiklydusių sielų išganymo. Iš tiesų, jie nežino, ką daro, dangstydami savo kėslus gerais ketinimais, prieškarine retorika ir patriotiniais šūkiais.
Visiems prijaučiantiems turėtų būti akivaizdu, jog Bažnyčios skilimas kelia grėsmę tiek visuomenei, tiek valstybei. Nejau kažkas yra sudomintas įžiebti religinę nesantarvę ir suskaldyti Lietuvos žmones?
Mums visiems vertėtų rimtai apie tai susimąstyti,“ – baigė savo pranešimą arkivyskupas.
Tarp Lietuvos ortodoksų dvasininkų yra teisinančių agresiją prieš Ukrainą
Netrukus į metropolito Inokentijaus pranešimą sureagavo ir skaldymu bei sąmokslo kurstymu jo apkaltinti kunigai. Jie rašo: „Visų pirma, „dvasininkų grupė, kuri jau seniai kūrė planus prisijungti prie Konstantinopolio patriarchato“ niekada neegzistavo.
Septyni dvasininkai, kurie viešai pareiškė solidarumą vienas kitam, požiūrio panašumą atrado jau vyskupijoje prasidėjus vidiniam konfliktui dėl pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu. Kad toks konfliktas egzistuoja, ir metropolitui, ir vyskupui augziliarui yra gerai žinoma.
Pareiškime nuskambėjo tikrovės neatitinkantys žodžiai: „Teiginys, kad Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai remia karą ir pateisina agresiją, yra piktybiškas ir neteisingas“. Labai liūdna, bet mes turime realius materialius įrodymus, kurie liudija priešingai – Lietuvos dvasininkų tarpe yra tokių, kurie teisina šią agresiją.
Mes neplanuojame kurti naujos Bažnyčios – tenorime pereiti iš pavaldumo vienam ortodoksų vyskupui į pavaldumą kitam ortodoksų vyskupui, kad tikintieji ir mes nejaustume sąžinės konflikto. Skirtingos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijos vienoje valstybėje yra normali tikrovė daugelyje pasaulio šalių. Šiuo tikslu ir ketiname kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą.
Skirtingos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijos vienoje valstybėje yra normali tikrovė daugelyje pasaulio šalių.
Tą darydami neagituojame ir nenorime patraukti kitaip mąstančių žmonių, o tik vadovaujamės tos tikinčiųjų grupės dalimi, kuri dėl sąžinės konflikto negali pasilikti Maskvos patriarchato jurisdikcijoje. Dalis jų dėl to negali priimti sakramentų ar net svarsto apie galimybę visai palikti Ortodoksų Bažnyčią.
Kaip žinia, Konstantinopolio patriarchatas teikia sakramentus ir Maskvos patriarchato tikintiesiems, leidžia dvasininkams kartu tarnauti, todėl, nepaisant nieko, tikimės, kad Lietuvoje ortodoksai išlaikys vienybę nepriklausomai nuo jurisdikcijos.
Mes nujaučiame, kad Jo Eminencijai metropolitui Inocentui yra daromas išorinis spaudimas. Norime pakartoti tai, ką esame sakę ir asmeniškai – mes, Jūsų Eminencija, Jus gerbiame ir prašome Jūsų užtarimo maldų. Šalia to prašome suprasti kai kurių tikinčiųjų rimtą sąžinės konfliktą, kurį sukelia oficiali Maskvos patriarcho ir kai kurių vietinių dvasininkų pozicija karo metu.
Kaip teisingai yra įvardinęs tėvas Vitalijus Mockus, šis konfliktas nėra dėl politikos, bet dėl moralinio politinių įvykių vertinimo. Tokį žingsnį mus skatina žengti ir labiausiai nukentėjusių tikinčiųjų, atvykusių iš Ukrainos, dalis, kurie kare neteko savo tėvų, brolių, seserų ir vaikų.
Ypatingos aplinkybės reikalauja ypatingų sprendimų, tačiau savo veiksmuose laikomės ir laikysimės šventųjų Ortodoksų Bažnyčios kanonų,“ – skelbia iš pavaldumo Maskvos patriarchatui išeinantys kunigai.
I. Vaišvilaitė: arkivyskupas Inokentijus neatsakė į klausimus
Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje susiklosčiusią situaciją savo feisbuko paskyroje komentavo ir buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, diplomatė, Bažnyčios istorikė, dr. Irena Vaišvilaitė.
„Arkivyskupas Inokentijus aiškina savo sprendimus sąmokslu įkurti Konstantinopolio parapiją ar parapijas, bet nėra atsakymo, kuo nusikalto kun.Vitalijus Mockus. Būdamas arkivyskupijos spaudos atstovas jis smerkė karą prieš Ukrainą ir Kirilo poziciją, bet gynė Rusijos ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje nuo įtarinėjimų nelojalumu ir pats yra karštas Lietuvos patriotas bei uolus ganytojas.
Beje, parapijai reikia tikinčiųjų, tad net jei keli kunigai ar ir pats arkivyskupas norėtų tokią, nepriklausomą nuo Maskvos ir pavaldžią Konstantinopoliui įsteigti, jie to negalėtų padaryti be tikinčiųjų, norinčių priklausyti Konstantinopoliui.
Taigi tokių tikinčiųjų matyt yra ir jie, o ne kunigai yra proceso variklis ir jų reikėtų klausti – kodėl. Kaip suprantu, pats Inokentijus pritaria didesniam Lietuvos ortodoksų savarankiškumui, nes dabar jie tiesiogiai priklausomi nuo Maskvos – skirtingai nuo Estijos ir Latvijos Rusijos ortodoksų.
Komunikaciškai šis pareiškimas yra pavėluotas ir kelia naujus klausimus, neduodamas atsakymų į visus senus,“ – mano I. Vaišvilaitė.
