Sausio 14 d. Seime vyks tarptautinė konferencija „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis”.
Mūsų pašnekovė, viena renginio pranešėjų, Agnese Irbe OFS, humanitarinių mokslų daktarė, Latvijos filosofų asociacijos „Peripatos“ įkūrėja, nacionalinio, socialinio ir krikščioniškai konservatyvaus periodinio žurnalo „Telos“ (www.telos.lv) vyriausioji redaktorė.
Jos pranešimo tema: „Kultūros, pasaulėžiūros ir ideologijos vaidmuo gimstamumo rodikliuose“.
Kurios šeimos politikos priemonės Latvijoje turėjo didžiausią poveikį gimstamumui, o kurios liko daugiau deklaratyvios?
Bendrasis gimstamumo rodiklis Latvijoje 2025 m. siekė apie 1,2 vaiko vienai moteriai – tai žemiausias per pastaruosius 100 metų užfiksuotas rodiklis, todėl galima pagrįstai teigti, kad jokios taikomos priemonės kol kas neveikia. Iš tiesų net ir šiandien Latvija neturi nacionalinių politinių priemonių, tiesiogiai skirtų gimstamumui didinti; egzistuoja tik tam tikros priemonės, kurios – finansiškai ar kitais būdais – palengvina gyvenimą žmonėms, auginantiems vaikus.
Iš šių priemonių bene veiksmingiausia yra vadinamoji „3+ kortelė“ (savo forma panaši į banko kortelę) – nuolaidų ir privilegijų sistema tėvams, auginantiems tris ir daugiau vaikų, taip pat patiems vaikams, augantiems gausiose šeimose. Šią kortelę galima pateikti bet kurioje parduotuvėje, restorane, pramogų ar paslaugų įstaigoje, siekiant gauti nuolaidą, ir ji neabejotinai prisidėjo prie gausių šeimų visuomeninio prestižo didinimo.
Kiek gimstamumą lemia ekonomika, o kiek – kultūra, vertybės ir viešoji komunikacija?
Taikos laikotarpiu gimstamumas tik menkai priklauso nuo gerų ekonominių perspektyvų ar asmeninės materialinės gerovės. Žmonės arba nori kurti šeimą ir laiko ją vienu svarbiausių savo suaugusio gyvenimo prioritetų, arba nenori. Jei šeimos kūrimas yra jų siekis ir tikslas, jie randa būdų įveikti įvairias kliūtis: tinkamo partnerio trūkumą, darbo nestabilumą, mažas pajamas, nuosavo būsto nebuvimą, trapią sveikatą ir pan.
Latvijos duomenys rodo, kad 2022 m. jauni suaugusieji – ką tik baigę vidurinę mokyklą ar studijuojantys – vertybinių prioritetų skalėje „vaikus ir šeimą“ įvardijo tik 22-oje vietoje. Visa kita buvo laikoma svarbiau: savirealizacija, savigarba, intelektas, dvasingumas, draugystės, pasaulinė taika. Tai itin bloga žinia mūsų šaliai. Jei jauni žmonės šeimos kūrimo net nelaiko savo tikslais ar prioritetais, jokia valstybės finansinė parama jų nepaskatins.
Todėl manau, kad pagrindinė gimstamumo mažėjimo priežastis yra staigus vertybių pokytis, įvykęs maždaug tūkstantmečių sandūroje: nuo švelniai individualistinės kultūros, vis dar persmelktos patriotizmo, šeimos vertybių, nacionalinio tapatumo ir bendrojo gėrio sampratos, pereita prie griežtai individualistinės kultūros, kurioje žmonės gyvena tik sau – savo nuotykiams ir privačioms įvairių gyvenimo būdų paieškoms. Jie aiškiai suvokia, kad santuoka ir vaikų susilaukimas yra ilgalaikis ar net visam gyvenimui trunkantis įsipareigojimas, tačiau nenori jo prisiimti ir kryptingai siekti.
manau, kad pagrindinė gimstamumo mažėjimo priežastis yra staigus vertybių pokytis, įvykęs maždaug tūkstantmečių sandūroje.
Kai dalis žmonių vėliau gyvenime pakeičia savo pamatines vertybes, dažnai jiems jau būna per trisdešimt metų, o daugeliui moterų tuo metu, deja, jau per vėlu susilaukti daugiau nei vieno vaiko. Ši dinamika ir lemia gimstamumo rodiklių kritimą.
Jei esu teisi teigdama, kad tai visų pirma yra vertybinė problema, tuomet valstybės aparatas, žiniasklaida ir švietimo sistema, taip pat valstybės remiamos nevyriausybinės organizacijos, privalo iš esmės keisti kryptį ir, kiek įmanoma, atsisakyti visko, kas ideologiškai grindžia radikalų individualistinės saviraiškos kultą ir bendrojo gėrio neigimą, t. y. trečiosios bangos feminizmo, LGBTQ+ darbotvarkės, įtraukties ir įvairovės propagandos, „teisių“ iškėlimo aukščiau „pareigų“, gyvenimo būdo eksperimentų šlovinimo ir bet kokios antinatalinės ideologijos.
Kaip užtikrinti šeimos ir demografinės politikos tęstinumą per politinius ciklus?
Visi rinkėjai turi būti aiškiai supažindinti su didžiuliais pavojais valstybei tuo atveju, jei gimstamumo rodikliai reikšmingai ir sparčiai neaugs. Mažos tautos – tokios kaip lietuviai, estai ar latviai – tiesiogine prasme gali susidurti su išnykimo ar asimiliacijos grėsme, jeigu iki šio amžiaus pabaigos vietinių gyventojų skaičius sumažėtų perpus. Toks suvokimas turi būti svarbesnis už trumpalaikę politinių ciklų logiką.
Latvijoje pareiga užtikrinti latvių tautos tęstinumą ir ateitį yra įtvirtinta Konstitucijos preambulėje, taigi ji yra teisės dalis. Kiekvienam turėtų būti akivaizdu, kad tautos tęstinumui ir ateičiai kyla grėsmė, jei kasmet gimstančių vaikų skaičius mažėja daugiau nei 10 procentų, kaip tai vyksta pastaraisiais metais. Tai turi būti suvokiama kaip konstitucinis klausimas – nes jis toks iš tiesų ir yra.
Kokias tarptautines praktikas Lietuvai vertėtų perimti artimiausiu metu?
Viena iš pastarųjų metų reikšmingiausių su politika susijusių rekomendacijų yra demografų Danielo Hesso ir Paulo Morlando parengta 12 punktų strategija „Addressing the Global Fertility Crisis: Major Drivers of Birthrates and a ‘Fertility Stack’“ (2025). Remiantis įvairiose šalyse surinktais duomenimis, trys svarbiausi gimstamumo didinimo veiksniai nėra netikėti ar prieštaraujantys intuicijai. Siekdamos didinti gimstamumą, valstybės turi: puoselėti stiprų pronatalinį etosą – visuomeninį įsitikinimą vaikų susilaukimo verte, skatinti santuoką, ypač ankstyvą, remti religingumą.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra – arba bent jau buvo – giliai religinga katalikiška šalis, akivaizdu, jog Bažnyčia, valstybės skatinama ir palaikoma, turėtų atlikti svarbų vaidmenį šiame procese.
