Neoliberalų koalicija su neobolševikiniais elementais skaičiuoja dvejus paskutinius savo metus. Toliau tokio formato koalicija, ko gero, pasikartoti gali tik po dviejų ar trijų Seimo kadencijų. Nebent jos oponentai vėl susimautų su visuomenės daugumos lūkesčiams prieštaraujančiais sprendimais, kaip verygmečiu – su alkoholio prekybos ribojimais ir karantinu.
Jei oponentai pasižiūrės į Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius ir įsiklausys į daugumos balsą, neoliberalai gali išvis išnykti iš politinio žemėlapio.
Deja, dabartinėje opozicijoje vyraujantis balsas pabrėžia, kad žmonės nori valgyti, o ne žydrų sąjungų. Iš esmės tai – politinė skirtis tarp pilvo ir papilvės. Vieniems svarbiausia – sočiai valgyti, o kitiems – mėgautis papilvės teikiamais malonumais.
Moralinio skirtumo tarp šių dviejų linijų nėra. Ir vieni, ir kiti atstovauja gyvūniškajam pradui. To, kas daro žmogų žmogumi – dvasinių ir dorovinių idealų – nėra nė vienoje šių stovyklų arba tai paliekama antrame plane.
Tie, kurių svarbiausi akcentai glūdi aukštesnėse sferose – galvoje ar bent jau širdyje – pagal dabartines apklausas lieka už parlamento barjero. Priežastys – gana aiškios. Pirmiausiai tai – susiskaldymas ir susipriešinimas. Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.
O kur dar psichologinis momentas: kai vienos principinės opozicijos partijos juodina kitas, eilinis rinkėjas, kuris, kaip visada, tingi arba nuo darbų pernelyg pavargęs giliau mąstyti, nusprendžia, kad išvis nėra prasmės balsuoti už kurią nors iš šios grupės partijų, nes visos jos – tik pagiežingos nykštukės.
Net žiūrint aritmetiškai susiskaldžiusių partijų balsai išsisklaido.
Didžiulę įtaką tokiai padėčiai turi ir populiarioji žiniasklaida, griežtai dozuojanti arba išvis blokuojanti informaciją apie alternatyviąsias partijas, o dažnu atveju ir demonizuojanti jas. Pramušti didžiosios žiniasklaidos užtvarą įmanoma tik vieningu informaciniu veikimu, kuriant vieningą informacinę platformą visuomenės švietimui.
Deja, kaip partinėje, taip ir informacinėje plotmėje daugeliui alternatyvininkų mieliau virti savose sultyse, būti vadukais savame kiemelyje, negu kompromisų pagrindu, atsižadant smulkių ambicijų, žengti vieningu frontu prieš gyvuliukų stovyklas.
Kai kurie gerbiami kolegos skiria dvi Lietuvas – valdančio oligarchato ir jo ignoruojamos visuomenės daugumos. Iš tiesų, dabar Lietuvų – bent keturios. Pirma – oligarchato, antra – su juo gana gerai sutariančios hipsterijos, trečia – posovietinės liaudies, plebso, narodo, ketvirta – tautos, sąmoningų piliečių, besitapatinančių su tautinės valstybės projektu.
Oligarchatą tik iš dalies galima tapatinti su hipsterija. Dažnas hipsterijos atstovas nei užima kokias nors valdžios pozicijas, nei į jas pretenduoja. Jis tiesiog nori linksmai gyventi, tad politika kaip veikla jam veikiau kelia nuobodulį, negu potraukį. Bet jis gali balsuoti už tuos, kurie žada jam linksmą gyvenimą.
Iš esmės jis – tik labiau prasilavinęs plebsas, bet skiriasi nuo likusio plebso, sudarančio visuomenės daugumą, nes super primityvius instinktus papildo subtilesniais, kaip seksualiniai eksperimentai ir narkotikai. Paprastam plebsui gi užtenka pavalgyti, išgerti ir išsimiegoti.
Tauta – subtiliausias visuomenės segmentas. Tai nėra visuomenės sinonimas, o tik jos dalis, beje – sudaranti mažumą. Tai – žmonės, kuriems rūpi dvasinis, intelektualinis, moralinis augimas, pozityvi laisvė, teisingumas, bendruomenė, tėvynė. Tai – piliečiai, kuriems duoti palaimingiau, negu imti. Jie pasirengę aukotis, kad kitam jų bendruomenės nariui ir pačiai bendruomenei būtų geriau.
Kai kuriais atvejais, kaip Sąjūdžio metais, tauta kaip mažuma gali pakelti liaudį kaip daugumą, įtikindama ją, kad laisvės ir teisingumo idealai gali sąlygoti ir liaudies trokštamą gerą ir patogų gyvenimą.
Šiuo metu padėtis kitokia. Tauta – išsisklaidžiusi. Jos likučiai sėdi uždaruose narveliuose, iš tų narvelių kiekvienas jos segmentas čirškia ant kitų segmentų, sėdinčių kituose narveliuose. Nemaža tautos dalis apskritai atsiriboja nuo politikos, atsidėdama asmeniniam tobulėjimui, nes jau prarado viltį politikoje turėti nors kokios įtakos.
Daugelis politikų, pagal prisiimtą politinę tapatybę turinčių atstovauti tautai, mieliau kalba liaudžiai, nes jos – daugiau ir ją patraukti reikia mažiau intelektualinių pastangų. Tik pasakyk, kad mažinsi mokesčius ir didinsi išmokas, ir dalis liaudies – jau tavo.
Štai kodėl artimiausiuose rinkimuose pagrindinė skirtis bus tarp pilvo ir papilvės. Socialinė gerovė prieš hedonistines „laisves“. Duok, Dieve, kad abiem pusėm po rinkimų pritrūktų deputatų valdančiajai daugumai ir tektų įsileisti vertybininkus.
Jei bus, ką įsileisti. Kol kas tikimybė, kad į parlamentą pateks bent kiek įtakingesnė vertybininkų grupė, gana maža. Bet kartais pasitaiko stebuklų.
