Spalio 3 d. Marijampolėje, Vilkaviškio vyskupijos Pastoraciniame centre, vyko tradicinis kasmėnesinis vyskupijoje tarnaujančių kunigų ir nuolatinių diakonų susirinkimas.
Susirinkimas, kaip įprasta, pradėtas bendra Valandų liturgijos malda.
Praėjo jau beveik metai nuo pal. Karolio Akučio relikvijos įkurdinimo Alytaus šv. Kazimiero bažnyčioje, tačiau tolimesni su sielovada ir šiuo palaimintouju susiję darbai ir informacijos sklaida apie jį nesustoja.
Šio susirinkimo metu Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis dalijosi nuveiktais ir dar besitęsiančiais darbais ir iniciatyvomis, kurios kilo iš relikvijos įkurdinimo parapijos bažnyčioje.
Šiemet, sausio mėnesį parapijoje pradėjo veikti piligrimų priėmimas su edukacinėmis programomis, kurios skirtos padėti geriau pažinti pal. Karolį Akutį. Taip pat pristatyta keletas naujai išleistų suvenyrų su pal. Karolio atvaizdu ar jo mintimis.
Taip pat susirinkimo metu Šakių parapijos vikaras kunigas Tautvydas Kapcevičius dalijosi įspūdžiais apie Antonijos Salzano Akutis ir Paolo Rodario knygą „Mano sūnaus paslaptis: Kodėl Karolis Akutis laikomas šventuoju“.
Susirinkimo pabaigoje Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro komanda pristatė keletą jaunimui skirtų programų – Lietuvos jaunimo sielovados forumas, programa „Užtvirtink” ir lyderių mokymai. Taip pat buvo dalijamasi įspūdžiais iš kelionės į Pasaulio jaunimo dienas, kurios šiemet rugpjūčio 1 – 6 dienomis vyko Lisabonoje.
Šįkart susirinkimas – trumpesnis nei įprasta. Vidudienio šv. Mišiose Marijampolės bazilikoje buvo prisimintas vysk. Juozas Žemaitis, kurio antrosios mirties metinės – spalio 5 d. Gausiai susirinkusių dvasininkų būrį lydėjo malda ir prisiminimai apie vyskupą Juozą. Savo prisiminimais pamoksle dalijosi ir vyskupas Rimantas Norvila: „Tikiuosi nesuklysiu sakydamas jog mes visi čia susirinkusieji pažinojome ar net gerai pažinojome vysk. Juozą. Jau du metai kaip jį Aukščiausiasis Visagalis Viešpats pasišaukė pas save.
Nors laikui bėgant ir net artimesnių žmonių nesutikdami, juos pradedama pamažu vis labiau primiršti, vis gi dveji metai dar ne toks laikotarpis, kad vysk. Juozo neprisimintume. Manau daugelis jį vis paminime pokalbiuose, kartais atmintyje jis iškyla, galvojant apie kokius nors su juo susijusius dalykus. Daugelis prisimename jį ir savo maldose.
Laikui bėgant tokie prisiminimai nuskaidrėja, atmintyje išlieka šviesesni momentai. Tad ir šiandien, meldžiantis už vyskupą Juozą, jį labiau norisi prisiminti kaip dvasingą, gilaus praktinio tikėjimo, pamaldų, giedrios dvasios, geranorišką žmogų, kunigą, vyskupą. Ganytoją, kuriam ypatingai rūpėjo Kristaus Bažnyčia, jos aktualijos, o taip pat ir Bažnyčios nariai, ypač su kuriais gyvenimas artimiau suvedė. Jo dėmesys nenusigręždavo ir nuo Tėvų Marijonų vienuolijos, ir nuo vyskupijos kunigų, nuo seserų pašvęstame gyvenime ir kartu nuo daugelio nuolat sutinkamų brolių ir seserų Kristuje.”
Po šv. Mišių dvasininkai ir visi susirinkusieji meldėsi Viešpaties Angelo maldą Šv. arkangelo Mykolo bazilikos šventoriuje, prie vysk. Juozo Žemaičio kapo.
