Charlie Jacobs (Čarli Džeikobs) – kalifornietės žmonos ir motinos slapyvardis. Anksčiau ne visu etatu dirbusi moteris dabar visą laiką skiria kitų tėvų mokymui apie tai, kaip gender ideologija gali užvaldyti vaiką. Skelbiame jos laišką tėvams, kuriame pasakojama jos šeimos istorija. Nors kalbama apie JAV, tačiau matydami pasaulines tendencijas, manome, kad šis laiškas yra aktualus ir mums.
Mano dukters istorija niekam nebus naujas reiškinys. Tokios istorijos klostosi jūsų šalyje, mieste, gal net jūsų gatvėje. Lyties disforija – psichikos ir kūno susipriešinimas – paslapčia, bet sparčiai plinta, okupuodamas tiek mergaičių, tiek berniukų gyvenimus.
Tačiau šis pasakojimas – ne raginimas būti atsargiems. Tai perspėjimas.
Nuo pat kūdikystės mano dukra augo itin mergaitiška. Ji panoro, kad jos kambarys būtų išdažytas rausvai, o iki trečios klasės nevilkėjo nieko kito, tik sukneles. Jos nedomino vyresnio brolio žaislai, ji vengė sporto, mėgo smulkius mielus „Shopkins“ žaisliukus.
Labiausiai jai patikdavo įsmukti į mano drabužių spintą ir užsimesti keletą iš mano ryškesnių drabužių, įsispirti į labiausiai blizgančius aukštakulnius. Vietoj sporto ji pasirinko dailę ir siuvimą.
Visa tai staiga pasikeitė jai sulaukus 12 metų. Prasidėjus brandai ir jos kūnui ėmus priminti jaunos moters kūną, dukra liovėsi prašiusi maudymosi kostiumėlių, ėmė vengti bet kokio figūrą pabrėžiančio drabužio. Krūtinę slėpė po didelio dydžio vyriškais marškinėliais.
Prisiminiau, kad kai mano kūnas keitėsi, elgiausi panašiai, tad iš pradžių tai nekėlė man jokio nerimo.
Paskui mano dukra įsitraukė į japoniškus animė ir vadinamąjį „cosplaying“ – persirengimo fantastinių personažų kostiumais meną ir judėjimą. Aš palaikiau jos kūrybiškumą.
Tada nežinojau, kad animė ir persirenginėjimai gali taip fatališkai užvaldyti jauno žmogaus sąmonę. Nežinojau ir to, kad animė ir fantastinių kostiumų subkultūra laužo tradicinį lyties supratimą, kad ši bendruomenė neretai eksplotuoja pedofilines ir seksualines temas.
Nežinojau, kad vyresni „cosplay“ bendruomenės nariai labai stipriai veikia ir formuoja jaunesnius.
Tuo pat metu mano dukra valstybinėje mokykloje išklausė Kanadoje, Monitobos valstijoje sukurtą programą „Paauglių kalba“ (Teen Talk). Šio kurso programa pristatoma kaip pateikianti „jaunimui tikslią (neteisiančią) informaciją apie „seksualumą, reprodukcinę sveikatą, kūno vaizdinį, supratimą apie psichotropinių medžiagų vartojimą, psichinę sveikatą, lytinės įvairovės ir nesmurtiškumo klausimus“.
Po šios programos namuose išgirdau naują dukros žodyną. Jos su draugėmis aptarinėjo naujas sau prisilipdytas „etiketes“ – išgirdau minint daugiapartnerystę, lesbietiškumą, panseksualumą. Nė viena iš penkių nepasirinko būti „paprasta“ – heteroseksualia mergina.
Liūdesys / Asociatyvi Unsplash nuotr.
Tuomet aš susirūpinau.
Ji nutolo nuo senųjų draugų ir praleisdavo daugiau laiko internete. Patikrinau jos telefoną, bet man nepakako gudrumo sumoti, kad „paviršiuje“ ji paliko tik „padorias“, išties jos nenaudojamas socialinių medijų paskyras.
Atsirado vyresnė mergina, besiperšanti dukrai į romantišką santykį. Jai uždraudžiau įžengti į mūsų namus. Vėliau sužinojau, kad seksualiai priekabiavo prie mano dukros.
Kai mano dukra buvo aštuntokė, kaip kalėdinę dovaną nuvežiau ją į animė sąskrydį Kalifornijoje, Sakramento mieste. Čia ji susipažino su trejais metais vyresne, bet kur kas labiau subrendusia mergina. Toji apkerėjo mano dukrą savo aštriu, nesitaikstančiu būdu ir didžiadvasiškumu.
Vyresniosios merginos įvardis buvo „jie“. Po to, kai jos susitiko, mano dukra nusikirpo vyriškai, nustojo depiliuotis kojas ir paprašė vyriškų apatinių. Ji kaip beždžionė imitavo viską, ką darė ana vyresnė paauglė.
Ji ėmė filmuoti vulgarius vaizdelius savo „TikTok“ paskyrai, vulgari tapo ir jos kalba, savo kambarį dabar ji įsirengė kaip urvą. Laužė visas šeimos taisykles. Ji virto „emo“ ir „goth“ subkultūrų vampyrę primenančia būtybe. Nebeatpažinau savo dukros. Ji visa persiėmė pykčiu ir grubumu.
Vasarą prieš devintą klasę ji pranešė esanti „translyte“. Po to ėmė grasinti savižudybe. Nugrimzdo į gilią depresiją.
Man pavyko gauti visų jos socialinių medijų paskyrų slaptažodžius. Tai, ką išvydau, privertė mane išsižioti.
Beveik visi jos pašnekovai buvo nepažįstami žmonės, išskyrus aną Sakramento animė sambūvio draugę, kuri atsiuntė jai pačios padarytą masturbavimosi vaizdo įrašą. „Discord“ platformos pokalbiai vyko fetišistinėmis seksualinėmis temomis. Vaikai siuntinėjo vienas kitam erotinę medžiagą su kraujomaišos ir pedofilijos turiniu.
Vyresnės merginos mokė jaunesnes kaip už pinigus parduoti savo aktų nuotraukas vyrams.
Mergaitės puikavosi įvairiomis psichinėmis ligomis. Kalbėjo, kokios psichotropinės medžiagos kaip veikia. Sykiu tikino, kad iš tiesų jos esančios berniukai, ne mergaitės. Aptarinėjo „biusto operacijas“ pašalinančias krūtis ir „gumulus“ – sudarančius kelnėse iškilimą neva ten esančio penio.
Mano dukters planšetė ir telefonas buvo prikimšti „TikTok“ vaizdų ir „YouTube“ kalbų apie tai, kaip nuostabiai dabar jie jaučiasi, kai pagaliau pakeitė savo lytį.
Buvo žinučių, kuriose nepažįstami žmonės mokė ją trenkti man į galvą, nes esu „transfobė“, mat, atsisakau vadinti ją vyrišku vardu.
Manyje viskas sprogo. Paėmiau telefoną ir ištryniau visas socialines paskyras: „YouTube“, „Instagram“, „Discord“, „Reddit“, „Pinterest“, „Twitter“. Aš netgi užblokavau jos prieigą prie interneto. Ištryniau visus jos kontaktus ir pakeičiau telefono numerį.
Aš sėdėdavau šalia jos „Zoom“ pamokų metu. Ištryniau „YouTube“ net iš išmaniųjų televizorių ir užrakinau nuotolinio valdymo pultelius. Visas animė knygas iš jos kambario išgabenau. Išmečiau visus jos kostiumus. Uždraudžiau pasirodyti bet kokiam, kad ir mažiausiai įtartinam, draugui ar draugei.
Kovai su pornografija pasitelkiau policiją. Išspausdinau jai įstatymą ir pasakiau, kad jeigu kas nors atsiųs jai pornografijos, aš be jokių svarstymų perduosiu tai teisėtvarkai.
Ji nekentė manęs, kaip kiekvienas priklausomas žmogus nekenčia to, kas kliudo jam gauti jo narkotiką, kas tai bebūtų. Bet aš nė per žingsnį neatlyžau nepaisydama jos nepaliaujamo burnojimo.
Perėjusi septynetą psichikos sveikatos specialistų, radau ne mūsų valstijoje dirbantį psichiatrą, sutikusį ištirti, kas sukėlė tokį staigų mano dukters translytiškumą.
Pati irgi sėdau skaityti įvairiausios medžiagos šiuo klausimu, kalbėjausi su kitais tėvais ir profesionalais. Aš nepaliaujamai dirbau, kad atkurčiau mus seniau siejusį ryšį.
Po pusantrų visiško pragaro metų mano duktė pagaliau ima grįžti į savo tikrąjį „aš“ – ji vėl virsta miela, meniška, gera ir mylinčia dukra.
Nesu tikra, kokie konkretūs komponentai sudarė tą magišką užpilą, kuris palengvino mano dukters lyties disforiją. Galimos įvairios sudėties formulės, bet aš laikiausi tokio principo: po labai trumpo apsirikimo, kai ėmiau kreiptis į ją vyrišku vardu, mūsų šeima ir visi suaugusieji mano vaiko gyvenime kreipėsi į ją tik jai duotu vardu ir atitinkamais įvardžiais.
Anime / Asociatyvi Unsplash nuotr.
Mes neleidome įvykti socialiniam perėjimui, nors ir negalėjome kontroliuoti mokyklos aplinkos. Neįtikėtina, tačiau mūsų vietinė katalikiška vidurinė atsisakė palaikyti mūsų šeimos sprendimą.
Kaip minėjau anksčiau, šeimoje visiškai atkirtome visus socialinius tinklus ir jos ryšį su kokiais nors kitais žmonėmis, išskyrus tuos, kuriuos mes kruopščiai patikrindavome.
Veždama dukrą į mokyklą aš priversdavau ją klausytis specialių tinklalaidžių šia tema, išspausdindavau grįžusių į savo lytį moterų istorijas (šios būdavo patyrusios medicininę intervenciją, bet paskui gailėdavosi savo veiksmų ir grįždavo gyventi kaip moterys), išdėliodavau šią medžiagą namuose įvairiose vietose.
Savo tyrimų šaltinius palikdavau akivaizdžiai ir matomai: tarp jų Abigail Shrier (Abigeil Šrajer) knygą „Neatitaisoma žala: translytiškumo pamišimas suvedžiojantis mūsų dukteris“ (Irreversible Damage: The Transgender Craze Seducing Our Daughters), Susanos Evans (Suzanos Ivans) „Lyties disforija: terapiniai modeliai darbui su vaikais, paaugliais ir jaunimu“ (Gender Dysphoria: A Therapeutic Model for Working With Children, Adolescents, and Young Adults) ir kitus leidinius.
Rėmiausi „Tėvų už etišką rūpestį“ tinklalaidžių patarimais ir Marios Keffler (Marijos Kefler) knyga „Kaip išplėšti savo vaiką iš gender kulto“ (Desist, Detrans & Detox: Getting Your Child Out of the Gender Cult).
Labai sunkiai plūkiausi, kad susigrąžinčiau tą artimą ryšį, kadaise siejusį mudvi su dukra. Prikąsdavau liežuvį iki kraujo. Priėmiau jos pyktį, o atsiliepdavau tik meile, arba nueidavau šalin, kai žinojau, kad mano atsakas bus netinkamas.
Pastebėdavau ir padėdavau, kai ji būdavo labiausiai pažeidžiama, apkabindavau ją, atsiguldavau su ja į lovą. Lioviausi žiūrėti į ją tarsi pinklių auką arba pabaisą.
Aiškiai jai pasakiau, kad nesiliausiu kovoti už ją. Parodžiau jai savo plakatus iš protestų, kuriuose dalyvavau. Užberdavau ją klausimais, demaskuojančiais gender ideologijos nelogiškumą. Tarsi netyčia jai įėjus į mano darbo kabinetą, kompiuteryje pasirodydavo juokingi šią ideologiją kritikuojantys memai. Tačiau visų svarbiausia – nei per žingsnį neatsitraukiau. Atsisakiau jos kliedesius priimti su atjauta.
Žinau, kad šio atsparumo man reikės ir toliau, nes gender ideologija įsiskverbė į visas gyvenimo sferas. Tačiau šiuo metu galiu šiek tiek atsikvėpti.
