Nuotraukoje Benediktas XVI su tuo, kas yra mūsų religijos ESMĖ. Skelbti kam jis paaukojo visą savo gyvenimą. Dėl ko jis nedarė kompromisų.
Į Viešpaties namus išėjo popiežius Benediktas XVI. Šiandien, kai visas pasaulis naiviai trykšta artėjančių naujųjų metų džiaugsmu (tarsi metų sandūroje ištiks visuotinis stebuklas), tyliai išėjo Jis. Nesuprastasis ir nepatogusis Popiežius.
Vėlgi mintyse jo pirmtako, šv. Jono Pauliaus II frazė: skaitykite laikmečio ženklus. Šiandien, kai vieni skubame rašyti ateinančių metų linkėjimus, kiti – praėjusių metų svarbiausius įvykius, Dievas siunčia ženklą – baigėsi epocha.
Neslėpsiu, sunku rašyti apie Benediktą XVI. Tik naivūs ir nesavikritiški yra drąsūs. Jų bukumo ir naivumo iliustracija – straipsnis apie Benediktą XVI lietuviškoje Wikipedijoje. Kur aprašyta gausybė smulkmenų, bet nėra nė ženklo ESMĖS. Kalbant apie Benediktą XVI, tos esmės tiek daug, kad jautiesi tarsi stovėtum virduramžių gotikinės katedros pašonėje. Neapsakomo grakštumo ir aukščio bokštais vedančios į dangų. Ir šalia to unikalaus žmogaus astrodome tarsi menki skruzdėliukai, savo skruzdėliukų proteliais menkinę ir kritikavę didybę, kurios mums, užimtiems skruzdėliukiškomis problemomis, taip ir neduota suvokti.
Kalbant apie Benediktą XVI, tos esmės tiek daug, kad jautiesi tarsi stovėtum virduramžių gotikinės katedros pašonėje
Neslėpsiu, pas Viešpatį išėjus šv. Jonui Pauliui II ir prasidėjus konklavai, ir meldžiausi, ir kumščius laikiau, kad išrinktų Benediktą XVI. Mano neakivaizdinė pažintis su kardinolu Jozefu Ratzingeriu prasidėjo tolimais 1998-aisiais, kai mums, Vilniaus universiteto istorikams antrakursiams vyskupas Jonas Boruta, vos keliolika dienų anksčiau išėjęs į Viešpaties namus nei Benediktas XVI, mums dėstė Teologijos įvado paskaitas.
Tai buvo mūsų pirmoji pažintis su tuo gyliu, pločiu ir esme, kuri yra Katalikų bažnyčios teologija. Nežinau kodėl tądien, kai dalino temas referatams, paskaitoje nebuvau. Ir draugės man parnešė daug žadančią temą „Krikščioniškoji eschatologija“. Niekas iš mūsų tąkart nesuprato to antrojo žodžio. Nuo jo prasidėjo mano grįžimas į katalikų tikėjimą. Eschatologija – tai teologijos dalis, mokslas apie pasaulio pabaigą. Ir kelias prasidėjo nuo Jozefo Ratzingerio parengto Katalikų bažnyčios Katekizmo, tolesniais studijų metais tapusio parankine knyga. Vėliau teko skaityti daugiau, plačiau. Ši pažintis ir simboliška – Katekizmas atspindi Benedikto XVI gyvenimo kelią.
Kitas ypatingas simbolis: laidojant šv. Joną Paulių II, balandžio vėjas vartė ant jo karsto padėto Šv. Rašto lapus. Laikmečio ženklas: mūsų tikėjimo ESMĖ permainų vėjyje. Kuris kaskart bandydavo versti vis kitą lapą, tarsi bandydamas rasti, kaip pateisinti mūsų laikmečio, visuomenės, permainų trumpalaikius ir besikeičiančius įgeidžius, tačiau nepajėgė pajudinti didžiulės knygos. Kuri yra mūsų tikėjimo esmė. Krikščionybė yra viena iš trijų RAŠTO religijų. Ne sakytinių, nerašytų ar įsivaizduojamų papročių, mitų ir iluzijų, o rašto realybė. Teologijos ir filosofijos, mąstymo plotmė.
Benediktas XVI atėjo sunkiu laiku. Neišvengiamai šis tylus knygos žmogus buvo lyginamas su pirmtaku, charizmatiškuoju šv. Jonu Pauliumi II. Visuomenė norėjo tęstinumo, judėjimo, veiksmo. O gavo… tylą. Bibliotekos, žodžio, rašto tylą. Atokvėpį prieš didžiulę audrą, kuri krečia mūsų suvokimą šiandien. Benediktui XVI teko sunki našta – vesti Katalikų bažnyčią XXI a. klystkelių ir skersvėjų labirintu. Kur knygos protą ir gylį vos per kelis metus pakeitė SMS žinučių ir ikonėlių dantiraščiai. Kur apykvailiai įtakotukai sutraukia šimtus kartų didesnes minias, nei tuštėjančios bažnyčios. Kur tikėjimas tapo pasaka švelnioms ausytėms apie greitkelį į Dangų, aplenkiant Skaistyklą, o ką jau bekalbėti apie pragarą.
Visuomenė norėjo tęstinumo, judėjimo, veiksmo. O gavo… tylą. Bibliotekos, žodžio, rašto tylą
Benediktas XVI, savo vaikystėje tikriausiai matė deginamas knygas, o senatvėje mato… kupiūruojamas. Matė įniršusią entuziastingų kvailių minią, matė universitetus, tampančius ne mokslo, o ideologijos citadelėmis. Santūrus filosofijos, mokslo ir meno žmogus matė pakvaišusį pasaulį, kuriame viskas leistina, atleistina ir nebegėda. Kur vis mažiau vietos žmogiškajam orumui, gyvybės šventumui ir vis daugiau – kvailybei ir nuodėmei. Kur dorybės laikomos davatkiškumu, o nuodėmės – pasididžiavimu. Tikriausiai jautėsi grįžęs į savo vaikystę…
Benediktas XVI unikalus popiežius ir tuo, kad jis savo akimis matė abu XX a. totalitarinius režimus. Matė jų atneštą šėtonišką blogį, matė, kaip iš pažiūros dori, paprasti žmonės tapo žvėrimis. Ši patirtis buvo unikali. Ji neleido daryti nuolaidų. Ji kūrė stuburą, kurį dabar galime pavadinti konservatyviosiomis vertybėmis. Tai tie inkarai, kurie laiko mūsų gyvenimą audringoje permainų jūroje, neleisdami sudužti į pakrančių uolas. Kad ir kokios ryškios, geidžiamos ir viliojančios tos uolos būtų.
Benediktui XVI priskiriamas posakis, kad Bažnyčia, ištekėjusi už savojo amžiaus, tampa našle kitame. Kad be Šv. Rašto, be mąstymo, be tvirto ir laiko audrų nepalaužiamo tikėjimo Katalikų bažnyčia taps tik patogi ir niekam nereikalinga. „Petrai, tu esi Uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“, – taip Dievas ištarė pirmajam popiežiui. Benediktas XVI buvo uola. Tvirta uola minkštakūnių amžiuje. Geismo, nuodėmės, moralinio reliatyvumo amžiuje. Todėl ir liko nesuprastas.
Ir nepatogus. Nes, turėdamas dviejų totalitarinių režimų patirtį, jis suvokė, kad moralinis kompromisas – pabaigos pradžia. Jis pasitraukė tyliai, nenorėdamas kompromisų su pasauliu. Ir pamatė, kad buvo teisus. Pasaulis vėl skęsta karo ugnyje. Tikro, visa naikinančio karo. Nuo kurio neišgelbėjo minkštakūnis suglebimas, tikėjimas istorijos pabaiga ir visuotiniu rojumi žemėje. Su tuo Benediktas XVI nenorėjo turėti nieko bendro. Jis matė blogį baisiausiais pavidalais, jis sugebėjo jį atpažinti. Sugebėjo atpažinti sąlygas jam ateiti. O visuomenė tam nebuvo pasiruošusi. Ir žmogus, kalbantis apie amžiną vertybių uolą, apie protą beprotybės apimtame pasaulyje, liko nesuprastas. Nes jo skelbiama Viešpaties TIESA du tūkstančius metų yra nepatogi.
Ilsėkis Viešpaties šviesoje, Benediktai XVI. Ir kartu su šv. Jonu Pauliumi II melskite už mus, už mūsų pasaulį, kad Dievas duotų jėgų mums ir jam pasikeisti.
