Kokybės kontrolė – esminis bet kurio gamybos proceso etapas. Normaliomis sąlygomis brokuotų gaminių kiekis siekia 3-5 proc. Augant broko kiekiui, gamybos technologas iš naujo įvertina technologinį procesą, ieškodamas nekokybės priežasčių. Tai yra normalu, taip turėtų būti. Tik ne Lietuvoje, kurioje politikoje, sveikatos apsaugoje, švietime brokas pasiekė protu sunkiai suvokiamus dydžius. Ir niekas nieko nedaro. Nes, pirmiausia, net įvertinti, kas yra brokas, o kas ne, mūsų visuomenė yra tiesiog nebepajėgi.
Visos kontrolės vertinimo sistemos tiesiog neveikia. Ir netgi gavusi politinius kakučius vietoj šokolado, visuomenė vis dar bandoma įtikinti, kad tai yra… šokoladas. O bandantys paaiškinti, kad popierėlyje esanti substancija klaikiai smirdi, apšaukiami vatnykais, užpjudomi „žurnalistais“ (atiū, Makaraityte, atiū Rupšį, atiū) ar bandomi išcancelinti. Kas nuo to kenčia?
Politinę visuomenę sukrėtė skandalas: parlamentaras apkaltintas pedofilija. Žinoma, galima (ir ne be pagrindo) kaltinti konservatorių partiją dėl jos parlamentarų moralės. Bet, yra vienas bet… Ponaitis, visuomenei žinomas tik kaip mitinės „Mėslitos“ direktorius, yra… ne konservatorių partijos narys.
Taip, mielieji, prasikrapštykite akis. Konservatorių sąrašo Seimo rinkimuose narys, parlamentaras yra… ne konservatorius. Jis tiesiog – žmogus iš gatvės, kažkokiu stebuklingu būdu patekęs į išrinktųjų kompaniją.
Tuo stebėtis nereikėtų. Premjerė Ingrida Šimonytė-geriausia-kas-nutiko-Lietuvai irgi tik prieš keletą mėnesių pagaliau ryžosi savo gyvenimą ir likimą susieti su konservatoriais. O iki tol ji, kaip suprantate, buvo biškį… ne prie ko. Vaizdžiai sakant, stambiausias kortų kaladės tūzas, nenorintis savo nugarėlės išsidažyti kortų kaladės spalvomis. Šiandien vienoks, ryt kitoks…
Apačioje – nuotrauka iš feisbuko platybių. Toje pačioje formoje gali būti ir šokoladas, ir… Na, patys suprantate.
Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad nuo pedofilijos ar kitokių nusikalstamų veiklų nėra apsaugota jokia organizacija. Žmonės yra tokie. Tačiau dabartinė Lietuvos visuomenės sąranga pati suponuoja padidintas tokių žmonių galimybes užimti aukštus postus. Kodėl?
Normalioje politinėje sistemoje žmogus, ketinantis pradėti politiko karjerą, pirmiausia tampa partijos nariu ir lankstinukų mėtytoju. Pradeda, taip sakant, nuo žemiausios grandies. Tikrinama viskas: jo ir šeimos biografijos, reputacija. Daugelyje šalių žmogus, netarnavęs kariuomenėje, apie jokią politinę karjerą svajoti negali. Nes būtent tarnyba sukalibruoja žmogų, moko strateginio mąstymo, gebėjimo priimti sprendimus, suvokti ir prognozuoti jų pasekmes. Stovėti tvirtai ant žemės ir dirbti, o ne loti liežuviu apie iš principo neįgyvendinamas vertybes.
Daugelyje šalių žmogus, netarnavęs kariuomenėje, apie jokią politinę karjerą svajoti negali.
Keletą metų panešiojęs lankstinukus, paagitavęs už kitus, stipresnius politikus, įgijęs patirties, ima kandidatuoti į pirmuosius, pradžioje vidinius partinius, vėliau ir į savivaldos, rajonų tarybų rinkimus. Lankstinukų nešiojimo laikotarpis ugdo ne tik būsimojo politiko įgūdžius. Daugelis turinčių daug entuziazmo, bet mažai proto, iškituojami jau šiuo laikotarpiu. Jei patinka partinė veikla, jie dešimtis metų nešioja lankstinukus, o jei turi daugiau proto, supranta, kad būtina save realizuoti kitose srityse. Tik atidirbę porą kadencijų rajonų tarybose, atsilaikantys augančios vidinės konkurencijos sąlygomis, kandidatuoja į aukštesnes politines pareigas.
Dabar gi situacija yra visiškai kitokia. Lietuvoje partinėje veikloje dalyvauja apie 2-3 proc. gyventojų. Kodėl taip nutiko? Priminkit, kuri čia labai gerbiama politikė suskėlė kadencijos frazę: jei mūsų veikla nepatinka, tai po ketverių metų išsirinksite kitus.
Normalioje visuomenėje politikas, išdrįsęs tai pasakyti visuomenei, gautų stiprų spyrį į minkštąją ir su vilko bilietu skristų iš politikos. O pas mus… tebepremjierauja dar vis. Vadinasi, politikas gali ramiausiai niekinti jo veikla nepatenkintą visuomenę, ir jam už tai… nieko? Vadinasi, jei per klaidą tamstą išrinkom, tai turi ketverių metų indulgenciją visoms kvailystėms krėsti, o visuomenė negali nė žodžio kritikos pasakyti?
politikas gali ramiausiai niekinti jo veikla nepatenkintą visuomenę, ir jam už tai… nieko?
Kai yra toks menkas pasitikėjimas partine sistema, toks menkas skaičius partijų narių, apie jokią pirminę būsimųjų politikų žaliavos kontrolę kalbos nebelieka. Tinka visi kreivi, šleivi ir priedurniai. Ir kai ima grėsmingai artėti kokie nors savivaldybių rinkimai, mažesni politiniai žaidėjai ima į sąrašą, kaip katė žioplą kačioką, tempti už pakarpos visus draugus, gimines ir dar kaimynus, nes pateikti penkių asmenų rinkiminį sąrašą yra tiesiog nesolidu. O tai oponentai ims pirštais badyti, kad be šeimos narių už šituos daugiau niekas ir nebalsuoja.
Nors, tiesą sakant, juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tam, kad taptų kažkokio sąrašo nariu (o neretai ir būtų išrinktas) kažkam pakanka prieš rinkimus tik sutikti, kad jo pavardė būtų sąraše. Ką toks vargo politikas veikia ten, kur net ir pakliūti nenorėjo, patys suprantat.
Politinių partijų programas, parašytas tokių raštininkų, galima apibūdinti vienu sakiniu: dangus – paukšteliams, žolė – žvėreliams, o vanduo – žuvytėms. Žodžiu, papilstymai iš tuščio į kiaurą apie visuotinę gerovę. Jokios konkretikos, Dieve sergėk. Nes, neduok Dieve, koks nors rinkėjas perskaitys ir paklaus: o ką iš užupernykščio sąrašo įgyvendinot?
Manot, tai kamuoja tik mažesnes partijas? Aha, kurgi ne. Pasakykim sąžiningai, kiek vidinių konservatorių partijos rinkimų praėjo Gabrielius Landsbergis, kad taptų partijos vadovu? Pasufleruosiu, paskutinį kartą rinkimų net nebuvo, jis buvo vienintelis kandidatas. Kiek vidinių partijos rinkimų praėjo I. Šimonytė, prieš tapdama premjere? Nulį. Nes ji… tada net partijos narė nebuvo.
Ir įsivaizduokit, kokią situaciją gaunam: premjerė, kuri net nepartinė, ir šį postą turi tik partijos dėka, turi pavaldinį Gabrielių, kuris yra partijos pirmininkas. Ir niekam – politologams, žiniasklaidai, pagaliau visuomenei – niekad ir nekilo durnas klausimas: o tai kuris kuriam čia vadovauja? Ne nominaliai, o tiesiog kurio rankose yra galios svertai?
Grįžkim prie žmogaus, kurio vienintelis nuopelnas visuomenei ir jį delegavusiai partijai yra tas, kad kažkada jis vaidino „Mėslitos“ direktorių. Kokias vidines partijos (kurios narys jis nėra) atrankas šis žmogus praėjo? Į sąrašą jis pateko dėl to, kad yra biškį jaunas, biškį fainas ir biškį žinomas. Ir biškį iš gatvės.
Visoje partijoje ne tik kad neatsiranda savo pačių užauginto žmogaus, galinčio būti premjeru. Ar pirmininko, gebančio laimėti vidinius rinkimus, o ne kaip geriausiais sovietų laikais, paskirto iš vieno. Ką ten apie tokius postus bekalbėt, kai per visą partiją nerandama šimto su trupučiu žmonių, galinčių kandidatuoti į Seimą. O kai „graibo už karšienės” gatvėje bet ką, tai tokie ir rezultatai.
O partinių nepartiškumas yra patogus. Juk ir dabar, kaip gražiai būtų sužaista. Nepartinis, kai kurių dvaro politologų teigimu, nereikšmingas Seimo narys prisidirbo. Jei prokuratūra nebūtų susivikrinusi, jis ramiausiai padėtų mandatą, o konservatorių partija nutaisiusi dorą ir pamaldžią miną kamuolių padavinėtojams (čia taip vadinami savi žurnalistai, kas savaime yra oksmoronas) sakytų: „Nepažįstam mes to draugo“. Ir formaliai būtų teisūs.
Padėjęs mandatą šis žmogus išeitų, o partijos munduras liktų švarus. Ir niekas iš dvaro žiniasklaidos nebepaklaustų: o kaip, atleiskite, šitas žmogus jūsų sąraše pateko į Seimą? Kas jį rekomendavo? O dabar – prakišo ir tiek. Va ir stebimės, kaip, atleiskit, kakutis atsidūrė šokolado pakavimo ceche, buvo suvyniotas į blizgantį popierėlį ir paduotas pirkėjui, t. y. rinkėjui.
Va ir stebimės, kaip, atleiskit, kakutis atsidūrė šokolado pakavimo ceche, buvo suvyniotas į blizgantį popierėlį ir paduotas pirkėjui, t. y. rinkėjui.
Ir, kas baisiausia, niekas net neketina aiškintis, kaip kakutis pateko į šokolado farbriką, kaip jis praėjo visą technologinį procesą, ir niekas to nematė? Tą turi daryti ketvirtoji valdžia, žiniasklaida. Ji yra tas kontrolės etapas, pro kurį turi praeiti visi politikai ir jų sprendimai. Apie kokią kontrolę galima kalbėti, kai žiniasklaida nesugeba pateikti jokios politinio sprendimo analizės. Nes nesugeba analizuoti. Jos galimybių riba – aprašyti įžymybės laidotuves.
O kai kurių dalykų geriau neliesti tyčia. Nes žiniasklaida dirba ne skaitytojui. Ji dirba įsisavinti viešinimo pinigus. Kuriuos skirsto kas? Teisinga ir dora valdžia. Todėl, jei nori, kad neužduotų klausimų, pavyzdžiui, apie visuomeninio transliuotojo veiklą, kai šefukas liepia, įtakotukas apsimiegojęs šoka iš būdelės ir ima loti, kur šefukas siundo. Ką loti, neturi reikšmės. Kas kad supranta kaip, pardon, viena žurnalistė apie haubicas. Svarbu nesumaišyt ant ko lot.
Ir kol visuomenė nesuvoks, kad situaciją gali pakeisti tik pati, tol partijos graibys už pakarpų į sąrašus atsitiktinius žmones. Tol partijų politikai diriguos prisiplakę nepartiniai. Tol demokratiškiausių partijų vadovai bus renkami iš vieno asmens. Tol kitaminčiams ir kritikams bus klijuojamos vatnykų etiketės, o visuomenei bus liepiama užsičiaupt ir sukandus dantis kentėti iki kitų rinkimų. Tol valdžia ir žiniasklaida mėgins įtikinti, kad šūdas saujoje yra šokoladas, o nesuprantantys šito rudo gaminio vaizdinių ir skoninių savybių yra, geriausiu atveju, kažkokie šeimamaršiniai, antivakseriai, runkeliai, o blogiausiu – kitos valstybės agentai, tol mūsų valdžia ir gamins vietoj šokolado mėšlą. Nes kurti šokoladą reikia ir žaliavos, ir pastangų. O mėšlui atliekų visada pakanka. Ir jo niekada nepritrūksime.
